Ekspertizė

 

MEDŽIOKLINIŲ ŠUNŲ STANDARTŲ ĮVADAS

Veislė – vieninga vienos rūšies gyvulių grupė, žmogaus sukurta konkrečiose socialinėse – ekonominėse sąlygose, turinti bendrą istorinę kilmę ir evoliuciją, bendras egzistavimo sąlygas, nuo kitų veislių besiskirianti kūno sandara, produktyvumu (specializacija) ir stabiliai perduodanti šias savybes palikuonims.

Šunų veislių yra galybė. Kad būtų lengviau susiorientuoti, medžiokliniai šunys, pagal veisles skirstomi į grupes:

  1. Kurtai;

  2. Laikos;

  3. Skalikai;

  4. Urviniai;

  5. Vižlai;

  6. Spanieliai.

Kurtai: rusų , Vidurinės Azijos, arabų šalių , anglų.

 Laikos: rusų europinė, Vakarų Sibiro, Rytų Sibiro, karelų – suomių.

 Skalikai: prancūzų, anglų, amerikiečių, rusų.

 Urviniai: foksterjerai, jagdterjeras, velšterjeras, škotų terjeras, (kiti terjerai), taksai.

 Vižlai: kontinentiniai, britų salų.

 Spanieliai: britų salų, rusų.

 Eksterjeras – tai šuns kūno vaizdas, atspindintis charakteringų išorės požymių visumą, pagal kuriuos sprendžiama apie atitikimą veislei, fiziologinius ypatumus ir gebėjimą atlikti konkretų darbą. Eksterjeras vertinamas pagal atskirų kūno dalių sandaros požymius.

 Konstitucija – tai visų organizmo savybių: anatominės sandaros, fiziologinių procesų ir aukštosios nervinės veiklos visuma. Konstitucija – šuns produktyvumo pagrindas. Medžioklinių šunų veislėm būdingi konstituciniai tipai: sausas; sausas tvirtas (stiprus), tvirtas sausas; tvirtas.

 Kondicija – fiziologinė organizmo būklė, kuri priklauso nuo amžiaus, įmitimo, nuo laikymo ir darbo sąlygų, sveikatos. Kondicija būna: parodinė, darbinė ir išsekusio arba nutukusio šuns.

 Priklausomai nuo panaudojimo ypatumų, nuo kontakto su žmogumi laipsnio ir paveldėtų savybių, šunims susiformuoja tam tikri elgesio ir būdo tipai. Didžiumai medžioklinių šunų būdinga judri, gyva, stabili aukštoji nervinė veikla.

 Veislės standartas sudaromas parodinėje kondicijoje esančiam individui ir jame aprašoma:

  1. Trumpa veislės susiformavimo/sukūrimo istorija;
  2. Medžioklinės savybės ir panaudojimas medžioklėje ;

  3. Išvaizda, konstitucijos ir aukštosios nervinės veiklos tipas ir būdas;

  4. Ūgis, svoris, ištęstumo indeksas;

  5. Spalva;

  6. Kailis (plaukų danga);

  7. Oda, muskulatūra, kaulingumas;

  8. Kūno dalys:

galva; ausys; akys; dantys ir sąkanda; kaklas; ketera; nugara; juosmuo; kryžius; krūtinė; pilvas; priekinės galūnės ir jų sąnarių kampų charakteristika; užpakalinės galūnės ir jų sąnarių kampų charakteristika; pėdos; uodega;

  1. Kiekvienos kūno dalies trūkumai ir ydos:

visi nukrypimai nuo standarto skirstomi į trūkumus, ydas ir diskvalifikacines ydas. Trūkumai, priklausomai nuo laipsnio, skirstomi į silpnai ir stipriai išreikštus. Labai išreikšti trūkumai traktuojami kaip ydos.

 Diskvalifikuojančios ydos

 Diskvalifikuojančios ydos yra tokios, kurios, bent vieną iš jų turintį individą, parodose ar apžiūrose palieka „be įvertinimo“:

  • Diskvalifikuojančios ydos yra tokios, kurios, bent vieną iš jų turintį individą, parodose ar apžiūrose palieka „be įvertinimo“:

  1. Negrynaveisliškumo ar kitokie požymiai, paliekantys individą už veislės standarto ribų. Įvertinimas – „beveislis;“

  2. Kastracija;

  3. Kriptorchizmas ( vienpusis arba dvipusis);

  4. Anurija (įgimtas beuodegiškumas);

  5. Germafrodizmas ( individas su abiejų lyčių požymiais);

  6. Standartu nenumatyta chirurginė invazija, turint tikslą pašalinti trūkumus ar ydas;

  • Diskvalifikuojančios ydos, kurios parodų ar apžiūrų metu, individui atima galimybę būti įvertintam geriau negu „patenkinamai“;

  1. Nepriklausomai nuo laipsnio, visi nukrypimai nuo žirkliškos sąkandos: nesakanda; perkanda (nenumatyta standarto); asimetriška; tiesi – nustatyta individui nesulaukusiam 6 m. amžiaus;

  2. Per didelis arba per mažas kandžių skaičius; kai jų visai ar dalinai nėra ir dėl to negalima nustatyti sąkandos;

  3. Krūminių dantų – vieno ar poros nebuvimas (moliarų M1 arba M2);

 

Ydos

Individai, kuriems konstatuotos ydos, vertinami tik patenkinamai.

  1. Silpnai išreikši veislės požymiai;

  2. Kitoks, nei standarte nurodytas, konstitucinis tipas;

  3. Neišreikštas lytinis dimorfizmas;

  4. Dalinis ar pilnas akių albinizmas;

  5. Nėra trijų ar keturių (3 – čios ir 4 – tos) porų premoliarų;

  6. Iškrypusi uodeginė stuburo dalis;

  7. Stiprus išsekimas ar nutukimas;

  8. Bailumas arba agresyvumas;

  9. Labai išreikšti atskirų kūno dalių trūkumai.

Trūkumai (labai išreikšti, traktuojami, kaip ydos)

  1. Nedidelis nukrypimas nuo standarte nurodyto konstitucinio tipo;

  2. Nukrypimai nuo standarte nurodyto ištęstumo indekso;

  3. Silpnai išreikštas lytinis dimorfizmas;

  4. Smulkūs, reti, koroduoti ar kitaip pažeisti dantys;

  5. Trūksta vieno arba abiejų 1-mos poros premoliarų;

  6. Vieno iš kandžių galas nuožulnus, t.y. ne vienoje linijoje su kitais (su sąlyga, kad jo pagrindas su kitais yra vienoje linijoje);

  7. Tiesi sąkanda, kai šuo yra 6m. amžiaus, su sąlyga, kad jaunesniame amžiuje sukanda buvo pirkliška;

  8. Visi tipiško judėjimo nukrypimai: suvaržytas, sunkus, velkant kojas, raišumas, tankiai minant;

  9. Visų kūno dalių trūkumai.

Dantų formulė:

Kiekviename žandikaulyje yra:

Po 6 kandžius;

Po 2 iltis;

Po 8 premoliarus;

Ir: 6 moliarai – apatiniame žandikaulyje;

  1. moliarai – viršutiniame žandikaulyje.

Viršutinis žandikaulis:

K 6 + ILT 2 + P 8 + M 4 = 20

Apatinis žandikaulis:

K 6 + ILT 2 + P 8 + M 6 = 22

Viso: 42.

Individai, kuriems nustatytos ydos, vertinami tik patenkinamai.

EKSTERJERO VERTINIMO METODAI

Parodose, apžiūrose šunys suskirstomi pagal veisles, lytį, amžiaus grupes. Vertinama vadovaujantis konkrečios veislės standartu. Tačiau reikia atsiminti, kad veislę identifikuoja ne standartas, bet standartą atitinkantys veislės tipai. Vertinant, už pagrindą imamas vertinimas iš akies. Šis būdas leidžia apžiūrėti ir įvertinti visas kūno sandaros detales, pastebėti mažiausius nukrypimus nuo normos, nustatyti išsivystymo ir harmonijos laipsnį. Silpna šio metodo pusė ta, kad kartais būna per daug subjektyvumo, o vertinimo tikslumas ir teisingumas labai priklauso nuo eksperto kvalifikacijos. Vertinimas „iš akies“ yra nelengvas darbas. Iš eksperto, (kad tiksliai ir greitai įvertinti šuns privalumus ir trūkumus), reikalauja gero pasiruošimo ir nemažos praktikos. Be teorijos ir praktikos, ekspertas privalo „turėti akį“, t. y. gebėjimą matyti šunį. Be to, turi puikiai žinoti standartą ir svarbiausia – žinoti pačią veislę, jos istoriją, jos vidinius tipus, linijas, tų linijų ypatumus ir dinamiką. Tik tas, kas yra matęs ne tik šiandieninius, pačius geriausius egzempliorius, bet ir tuos (bent nuotraukose), kurie gyveno 10, 20, 30 metų atgal, gali susidaryti idealaus veislės atstovo vaizdą ir pagal jį vertinti tuos kurie yra prieš akis dabar.

Labai svarbi ekspertizės dalis yra šuns aprašymas. Tiksliu, detaliu šuns aprašymu vadovaujamasi planuojant veislinį darbą. Deja šiandiena, aprašymas beveik visur yra tapęs formalumu. FCI vienam šuniui įvertinti skiria 3 minutes. Įvertinti galima. Kokybiškai aprašyti – niekaip. LMŽD parodose buvo naudojamos įvairios lentelės su kūno dalių pavadinimais, prie kurių yra „norma“ arba „ne“. Jos paspartina eksperto darbą, bet iškreipia informaciją. Peržiūrint tokius vertinimo lapus, neįmanoma suprasi, kodėl šuo, kuriam „ne“ kartojasi kokius 3-4 kartus, įvertintas „puikiai“. Pareigingi ekspertai pastabose stengėsi nors fragmentiškai atžymėti šuns eksterjero + ir -, tačiau to toli gražu nepakanka, kad kvalifikuotai planuoti veislinį darbą. O juk, kaip tik dėl to rengiamos parodos ir apžiūros.

Parodos ir apžiūros rengiamos erdviose vietose, gruntas – jokiu būdu ne asfaltas ir ne betonas. Ringai apribojami juosta. Ringo dydis priklauso nuo šunų skaičiaus, o minimalūs reikalavimai yra tokie: ringe šunys vedami ~1,5 metro vienas nuo kito; nuo centro (kur stovi ekspertas) atstumas iki vedamų šunų turi būti 8 – 10 metrų. Pati ekspertizė skirstoma į etapus.

PIRMAS ETAPASSUSIPAŽINIMAS

Ekspertas stovi ringo viduryje ir kelis kartus praleidžia pro save ratu einančius šunis. Taip jis susidaro pirminį vaizdą kokio tipo ir kokios kokybė šunis reikės vertinti.

ANTRAS ETAPAS VERTINIMAS

Pirmiausia patikrinama dantų formulė, sąkanda ir ar nėra kriptorchų.

Po to, ratu judantys šunys, suskirstomi grupėmis. Priekyje sudaroma grupė iš geriausių šunų. Po jų – kita grupė ir gale – grupė iš blogiausių šunų. Po to vyksta darbas tų grupių viduje: šunys lyginami tarpusavyje ir nustatoma kiekvieno vieta grupėje. Taip išsiaiškinamas to ringo pirmas, antras, trečias ir t.t. šunys ir apsibrėžiamas kiekvieno jų eksterjero įvertinimas.

TREČIAS ETAPASAPRAŠYMAS

Aprašymas pradedamas nuo ringo galo (nuo blogiausio) šuns. Aprašoma gerosios ir blogosios kiekvieno šuns eksterjero ypatybės.

Gali būti ir kitokia tvarka: pirmiausia apibudinamas kiekvienas šuo (pradedama nuo geriausio), o po to aprašoma.

RMŠC parodose ringo ekspertas apibudina šunį, o asistentas šuns vertinimo lape užrašo tai ką sako ekspertas.

VERTINIMĄS

Kiekvienas šuo apžiūrimas stovintis ir judantis. Judant vertinama: kojų kampai, sąnarių lankstumas, judesių lengvumas ir koordinacija, nugaros – juosmens linija, jos elastingumas ir tamprumas, veislei charakteringa judėjimo maniera, kaip laikoma galva ir uodega.

Stovint vertinama: plaukų danga, galvos forma, kūno kondicija (įmitimas).

Eksterjeras nėra pastovus dydis. Jis kinta su metais, veikiamas gyvenimo ir darbo sąlygų, ligų, gimdymų, traumų. Čia ne paskutinėje vietoje šeimininko gebėjimas paruošti ir parodyti šunį.

Vertinant šunį, pagrindinis dėmesys kreipiamas į tipiškumą – t.y. į jo atitikimą norimam (vyraujančiam) veislės tipui (veislės viduje visada yra ne vienas tipas); į kūno proporcijas ir jų tarpusavio harmoniją; į lytinį dimorfizmą; konstituciją.

Visi nukrypimai nuo normos, kitaip tariant – nuo eksterjero, skirstomi į dvi grupes: trūkumus ir ydas.

Trūkumai – kai nukrypimai nuo eksterjero yra išreikšti silpnai ir neturi įtakos individo funkcionalumui, jo panaudojimui veisliniame darbe. Pav.: nežymūs antakių lankai, šviesokos akys, ir pan.

Ydos – kai eksterjero trūkumai stipriai išreikšti ir turi įtakos individo funkcionalumui ir panaudojimui veisliniame darbe. Pav.: labai nukrypta nuo veislei charakteringo konstitucinio tipo; ryškus šleivapėdiškumas, bailumas, kriptorchizmas, dantų nebuvimas ir t.t.

Atitikimas veislei, konstitucijai ir eksterjerui vertinama: „puikiai“; „labai gerai“; „gerai“; “patenkinamai“.

Puikiai įvertinami pageidaujamo konstitucinio tipo; stipraus, tvirto skeleto (kaulingumo); tvirtų raumenų; teisingos anatomijos ir proporcijų; su ryškiai išreikštais veislės ir lyties požymiais; turintys puikų judėjimo aparatą šunys.

Tokio tipo šunys, jaunesnėje amžiaus grupėje, įvertinami „labai gerai“.

 Labai gerai įvertinami šunys pagal tokius pačius kriterijus, kaip ir „puikiai“, bet trūkumai išreikšti stipriau. Pav.: ryškūs antakių lankai, gruboka galva, pakeltas kryžius ir pan.

Gerai įvertinami šunys atitinkantys veislės požymius, bet nukrypę nuo veislei būdingo konstitucinio tipo, su neišreikštais dimorfizmo požymiais ( kalė šuns tipo, šuo kalės tipo), arba turintys daug eksterjero trūkumų ar įdų.

Patenkinamai vertinami šunys, turintys diskvalifikacines ydas, kurios nurodytos standarto preambulėje (neteisinga sąkanda, kriptorchizmas)

  • Lietuvos Kinologijos Centras