Laikos

PASVARSTYMAI

Laika – nuostabą keliantis produktas, sukurtas žmonių, kuriuos dažnas „pažįsta“ tik iš anekdotų. Vertindami pagal darbo rezultatus (darbinės savybės) ir tikslinį eksterjerą (ūgis, formatas, plaukuotumas) jie sukaupė neįkainuojamą patirtį ir tos patirties rezultatas – laika. Pasaulyje nėra kitos tokios veislės. Universalumas natūraliai išplaukia iš jos prigimties. Šnekos, kad kitos veislės irgi tai gali, yra tik šnekos: gali nereiškia turi. Gali tik tada, kai yra išmokomos, t.y. i š d r e s u o j a m o s. O laikoms tas „gali“ yra jų p r i g i m t y j e.

Pagrindinis organizmo prigimtį keičiantis veiksnys yra aplinka, kurioje individas egzistuoja. Šiuolaikinis fiziologijos mokslas organizmo vystimąsi mato, kaip visa apimantį laipsnišką jo tobulėjimą, prisitaikant prie besikeičiančios aplinkos. Kitaip tariant, aplinkakeičia prigimtį. Egzistavimą besikeičiančioje aplinkoje nulemia įgimtų instinktų (besąlyginių refleksų) ir sąlyginių refleksų visuma. Įdomu tai, kad, prisitaikymo prie aplinkos procese, pagrindinis vaidmuo tenka sąlyginiams refleksams. Sąlyginiai refleksai, būdami lankstūs ir gebantys kisti keičiantis aplinkai, įtakoja įgimtų instinktų veiklą. Aborigeninėms laikoms savarankiškai priimti sprendimą yra paprasta ir lengva, kadangi nuo jų gebėjimo – priimti sprendimą savarankiškai, – priklauso egzistencija. Pav. rūpinimasis palikuonimis: pradiniuose laikų arealuose, žmogus labai epizodiškai, arba visiškai nedalyvo tame procese ir kalė turėjo pati priimti sprendimą kaip auginti vaikus. Vaikai, nuo pat pirmos dienos, aplinkybių verčiami, iš pradžių įgimtų instinktų rėmuose, vėliau patirčių pagalba – taip įgyjami instinktai – buvo priversti rūpintis savimi. Išlikdavo apsukriausi ir stipriausi. Vėliau, prasidėjus medžioklės sezonui, žmogus užbaigdavo natūralios atrankos procesą. Civilizuotame pasaulyje, minėtus procesus apsprendžia tik žmogus. Natūrali atranka beveik išeliminuota iš šuns gyvenimo: visi šuniukai „geri“, nes reikia parduoti, nusipirkęs, kad ir dvigubą vidutinybę, stengiasi „ištempti“ diplomams – pinigai juk mokėti, o tada vėl kergimai ir vėl viskas ratu.

Kad ir kaip kas bekalbėtų, – neeiliniai egzemplioriai visada buvo ir bus vienetiniai. Kartais praeina ne vieneri metai, kol pasirodo egzempliorius, darbinėmis savybėmis ir eksterjeru, žymiai pranašesnis už daugelį veislę atstovaujančių individų. Dėja, šiandiena per dažnai „neeilinį“ egzempliorių, kaip ir didžiumą dabartinių „žvaigždžių“, tiesiog „padaro.“

Šis tas apie linijas ir šeimas.

Kaip žinome, linijos formuojamos ir vadinamos patino pradininko vardu.

Šeimos – kalės pradininkės vardu.

Patino linija egzistuoja 10-13 metų. Veisiant gyvulius, praktikams visą laiką likdavo abejonių dėl deklaruojamos patino svarbos. Galima sutikti tik dėl vieno dalyko: patinas, skirtingai nuo kalės, palieka neribotą skaičių palikuonių. Tai ir yra pagrindinė jo svarba: per didelį palikuonių kiekį, tikrai bus kažkoks skaičius gerų. Patyrę veisėjai sako: „Turi kalę – turi šunų, neturi kalės – neturi šunų“. Paimkite bet kurį žinomo veisėjo parašytą darbą apie veisimą, susiraskite vietą, kur rašoma apie veislyno kūrimą ir perskaitysite maždaug tai: „Jei nusprendėte pradėti veisti šunis, pradėkite nuo kalės. Negailėkite jokių pinigų ir įsigykite geriausią.“ Kad kalė labiau lemia palikuonių kokybę, mūsų protėviai žinojo iš praktikos. Pav. arabų žirgų kilmę dar ir šiandiena arabai veda ne pagal tėvą, bet pagal motiną. Man galima paprieštarauti, kad patinas irgi prisideda prie palikuonių kokybės. Taip. Bet jis irgi yra konkrečios kalės palikuonis. Jo tėvas taip pat. Ir, parenkant poras, kad jie abu gimtų, veisėjai orientavosi pirmiausia į kalę. Kalė, per savo gebėjimą perduoti patino savybes palikuonims, nulemia jų ūgį, didžia diduma darbines savybes, fenotipą ir charakterį. Labai svarbu žinoti tai, kad patinai savo geriausias savybes perduoda per dukras. Kitaip tariant, jų dukros, per savo sūnus atskleidžia didumą linijos pradininko savybių. Taip susiformuoja patino linija. Patinų linijos – per sūnus ar anūkus – formuojasi vienos ar kitos kalės bazėje, nežiūrint į tai, kad su juo buvo kergta gal keliasdešimt kalių. Bet, didžiuma tų kalių, šuns savybių palikuonims neperdavė. Tačiau kartais pasitaiko patinų, kurie vos ne su visomis kalėmis „duoda į save“. Tokie patinai vadinami veislės gerintojais, pasitaiko jie retai ir gaila, kad jų pasirodymo dėsningumo dar niekas neapčiuopė. Tik pastebėta, kad tai, kaip taisyklė, stipraus linijinio kergimo individai. Bet kodėl būtent tas patinas toks (juk jo broliai irgi iš tos pačios poros), dar niekam nepavyko nei nustatyti, nei paaiškinti. Gal todėl, kad dar labai silpni veislininkystės receptai ir iš konkretaus egzemplioriaus dar nesugebame paimti tiktai tai kas mums reikalinga. Ir niekada nebūname tikri, kad jis neperduos to ko mums visai nereikia.

Iš kalių, kurios geba perduoti ne tik savo, bet ir patino gerąsias savybes, stengiamasi suformuoti šeimos branduolį. (Šeima susideda iš visų konkrečios kalės dukterų). Šiandiena tai gali padaryti tik stambūs veislynai. Mūsuose tai padaryti – utopija, nes vyrauja Biblijos sindromas: juk iš Biblijos žmonės dažniausiai pasiima sau tik tai kas jiems patogu. Didžioji dauguma tų kurie veisia ir tų, kurie (prašyti ir neprašyti) patarinėja kaip veisti, – iš interneto, iš spausdintų leidinių apie veislinį darbą, irgi prisitaiko sau tik tai, kas jiems patogu. Štai čia tampa svarbiu eksperto vaidmuo. Parodų, apžiūrų, bandymų, varžybų metu jis privalo aiškinti, kad nekergtų pagal principą – „man atrodo“, kritiškai vertintų liaupses veisėjui ar šuniui, nepasiduotų čempionų ir daug diplomų turinčių šunų žavesiui. Juos dominančius šunis, pasistengtų pamatyti miške, tikrame darbe.

Puikūs egzemplioriai niekada nebuvo, nėra ir nebus masiškas reiškinys. Ypatingai puikių – vienetai. Pav. Anglijoje tik 1 iš 80 Berno aviganių tampa čempionu, vokiečių aviganis – 1 iš 800 – Amerikoje – 1 iš 275… Čia, gera proga pamastyti apie mūsų padangėje liaupsinamus ir titulų titulus turinčius. Reikia su savimi susitarti ko sieksi: blizgėti varžybose ar medžioti. Varžybų favoritai (retos išimtys būna) medžioklėse, taip kaip dirba voljere, – nedirbs. O jei pamėgins, tai, pasitaikęs pirmas rimtas kuilys „paaiškins“, kad miškas ne voljeras. Jei tas favoritas liks gyvas ir su juo bus pamedžiota ilgesnį laiką, tai sugrąžintas į voljerą, ankstesnio voljerinio darbo nedemonstruos. Turės praeiti kažkoks laiko tarpas kol susigaudys, kad jis vėl „žvaigždžių ringe“. Lygiai taip pat, geras medžioklinis egzempliorius, voljere, taip kaip medžioklėje irgi gali nesudirbti. Jam irgi reikalingas laikas susigaudyti, kad voljeras – ne medžioklė. Kai kurie šunys voljere nedirba: jie puikiai suvokia, kad čia ne medžioklė ir nemato reikalo plėšytis.

  • Lietuvos Kinologijos Centras