Vakarų Sibiro laika

Pati populiariausia ir skaitlingiausia veislė Rusijoje. Ji buvo išvesta vietinių ekotipų – mansių (vogulų), paplitusių taigos ir miškų zonose (Šiaurinis Uralas ir Vakarų Sibiras) ir chantų (ostiakų), paplitusių Obės upės baseino taigoje šunų pagrindu. Be šių dvejų tipų, veislės formavimosi procese dalyvavo komių (zyrianų) šunys.

Mansių ir chantų tipai turi skirtumų, kurie išliko ir dabartinių veislės atstovų išvaizdoje. Šunys, turintys daugiau mansiško kraujo, – lengvesni, grakštesni, kūnas stačiakampio formos, mažiau apžėlęs, galva neplati, snukis ilgas, smailas.

Chantų laikos masyvesnių kaulų, platesnės galvos, trumpesnio ir platesnio snukio, labiau apžėlusios, neretai, įpač patinų, kūno forma artimesnė kvadratui.

Būtina pastebėti, kad šie skirtumai dažnai sąlygiški. Nuo pačios pradžios, kai laikomis susidomėjo rusai ir iki dabar, abu tipai taip persipynė, kad apie požymių visumą kalbėti netenka. Galima konstatuoti tik paskirus tų skirtumų elementus. Bet kartais pasitaiko „grynų“ vieno ar kito tipo egzempliorių.

Abu šie tipai vienodai vertingi ir su neribotomis galimybėmis veislei tobulėti. Tačiau, kada veislinio darbo svorio centras iš natūralių sąlygų pasislinko civilizuoto pasaulio link, suveikė žmogiškasis faktorius. Šiandien labiau madoje mansių tipo šunys. Jie parodų ringuose vaikšto priekyje ir taip, dažnai nepelnytai, iš chantų, kartu su parodų prizais, „atima“ teisę reprodukuoti, nes kergimui dažniausiai pasirenkami tie, kas vaikšto ringo priekyje.

Rusijos medžiotojai laikas, kaip veislę, „atrado“ tik paskutiniame IX a. ketvirtyje. Organizuoto darbo su veisle pradžia vargu ar bus kada tiksliau įvardinta. Aišku tik tai, kad jis buvo pradėtas dar prieš Spalio perversmą. (Iš kunigaikščio Širin–Šichmatovo 1925m. pirmos visos Rusijos medžioklinių šunų parodos ataskaitos: „…per paskutinius 15-20 metų, laikų teisėjams teko teisėjauti…“ ir t.t. Šie žodžiai prielaidai suteikia dokumentuoto konkretumo.)

1923 m. (kituose šaltiniuose 1925 m.) Sverdlovske, pagrindiniame to meto laikų centre, žymiausiu reproduktoriumi buvo MIŠKA. Iš poros MIŠKA+TAIGA buvo susilaukta ypač gerų reproduktorių – SIERKO, SIEVIER, MIŠKA, kurie labai įtakojo veislės formavimasi.

Bet pačiu žymiausiu VS laikų pradininku laikomas GROZNYJ, tuo metu priklausęs Sverdlovsko tarnybinių šunų klubui. Jis paliko labai daug puikių palikuonių, jo kraujas teka daugelio šiuolaikinių laikų gyslomis.

Prieš ir po antrojo pasaulinio karo didžiulę įtaką veislei turėjo I.I.Vachruševo veislyno laikos – DŽUBAR, SOBOLJ, URKA, URČALA, URČUNIA ir kt.

Tačiau lemiamą reikšmę veislės formavimuisi ir jos identitetui, turėjo Maskvoje įkurti „Krasnaja zviezda“ ir VNIO veislynai. Juose buvo išvesti žymiausi to meto reproduktoriai, linijų ir šeimų pradininkai – TAJOŽNYJ, TOBOL, SUDARJ, TAIGA, PURGA, NAZYMKA (Kr. zv.); TOBOL, BORJKA, AJAN, VAIGAČ, MAJAK, SIERKO, ZURKA (VNIO). Savos linijos susikūrė ir buvo kultivuojamos Gorkyje, Permėje, Novosibirske.

Penktojo dešmtmečio gale, dėka intensyvaus ir svarbiausia – kvalifikuoto darbo, Vakarų Sibiro laikos sudarė didelę gupę individų tik su jiems būdingais veisliniais požymiais. Veislinio darbo eigoje, kinologų ir augintojų pastangos buvo nukreiptos kergimui parinkti vienodo tipo, bet skirtingų kraujų individus. Tai leido išplėsti genofondą ir pagerinti eksterjerą. Apie septyniasdešimtuosius metus pagrindiniu VS laikų veisimo ir veislės tobulinimo centru tapo Maskva. VNIO perkėlus į Kirovą, ten persikėlė ir veislynas, kuriame be VSL buvo veisiamos rusų europinės ir karelų – suomių laikos.

Svarbiausios datos:

1925 m. – Rusijos kinologinis suvažiavimas, kuriame buvo priimti pirmieji laikų standartai – zyrianų, karelų, vogulų, ostiakų ir votiakų.

1939 m. – Rusijos kinologinis pasitarimas, jame priimami nauji laikų standartai – karelų, suomių – karelų, komių (zyrianų), chantų (ostiakų) ir mansių (vogulų).

1947 m. – E.I. Šereševskis pasiūlo geografiniu principu pagrįstą laikų klasifikaciją.

1949 m. – priimami laikinieji standartai dar neegzistuojančioms veislėms – karelų – suomių, rusų europinių, Vakarų Sibiro ir Rytų Sibiro laikų.

1952 m. Rusijos federacijos kinologinė taryba patvirtino pastovius rusų europinės ir Vakarų Sibiro laikų standartus.

1980 m. – Tarptautinė kinologinė federacija (FCI) pripažįsta rusų europinės, Vakarų Sibiro ir Rytų Sibiro laikų veisles.

1966 m. – Vakarų Sibiro laikom viršutinė ūgio riba pakeliama 2 cm – iki 60 cm. Motyvuota tuo, kad Sibire gilūs sniegai ir aukštesnė laika lengviau per juos bris. Tarytum iki 1966-ųjų metų to sniego ten būdavo mažiau. Priežastis, žinoma, glūdėjo ne sniego pusnyse, bet pakitusiose veislės egzistavimo sąlygose. Kadangi formuojant veislę, veisliniame darbe pradėjo dalyvauti, – iki tol egzistavę geografinėje izoliacijoje, – skirtingų regionų atstovai, – suveikė griežti genetikos dėsniai. Juk iš esmės – Vakarų Sibiro laika niekada nebuvo veisle: skirtingų regionų atstovų palikuonys tapo „hibridais“, sutarimo pagrindu apvienytos individų grupės rėmuose ir pirmiausia į tai „sureagavo“ ūgis. Prisidėjo prie to ir mitybos pokyčiai, ir europinės dalies medžiotojų noras kanopinių žvėrių medžioklėm turėti stambius šunis, kurie gaudytų ir pjautų, ir svarbiausia – ekspertų nuolaidžiavimas standarto ribą praaugusiems individams.

1979 m. – ūgio riba pakeliama dar 2 cm. To laikotarpio parodose 64-67 cm ūgio patinai nebuvo retenybė. Pasitaikydavo ir 69 cm aukščio egzempliorių. O kadangi daugelis specialistų, kurie stovėjo prie veislės formavimosi ištakų, jau buvo iškeliavę į Amžinos medžioklės šalį, tam žingsniui besipriešinančios mažumos balsas nebuvo išgirstas. Balsavę už tuos 2 cm, iš esmės balsavo už savo bejėgiškumą: nepajėgė išsaugoti ką gavo.

Veislė susikūrė ne plikoje vietoje ir žmonės iš miškų glūdumos išvedę ją į pasaulį , darė tai ne iš neturėjimo ką veikti. Pirmapradžių darbinių savybių ir eksterjero išsaugojimą jie laikė svarbiausu medžioklinės kinologijos uždaviniu ir tai priėmė, kaip pareigą sau. Minėtų principų nesilaikymas yra nedėkingumas ir nepagarba jiems ir nusikaltimas prieš tuos, kurie bus po mūsų.

Vakarų Sibiro laikų standartas

(FCI VSL standartas Nr. 306 1980 05 03)

Bendras vaizdas. Vidutinio dydžio, tvirtos ir sausos konstitucijos šuo. Kūno formato indeksas – patinų 103-107, kalių 104-108.

Ūgis ties ketera. Patinų 55 – 62 cm, kalės 2 cm žemesnės.

Galva. Žiūrint iš viršaus, primena pleištą su praplatėjimu ties smilkiniais. Pakaušio iškilumas gerai išsivystęs. Perėjimas nuo kaktos į snukį nestaigus.

Snukis. Kylio formos. Viršutinė snukio linija lygiagreti kaktai, lūpos sausos, prigludusios.

Ausys. Stačios, judrios, aukštai pastatytos, forma primena smailaviršūnį trikampį.

Akys. Vidutinio dydžio, su įkypiu vokų plyšiu, rudos, – kokia kailio spalva bebūtų.

Dantys. Balti, stambūs, sąkandis žirkliškas.

Sprandas. Muskulingas, sausas.

Ketera. Gerai išreikšta, žiūrint iš šono, vsada aukščiau už kryžių.

Korpusas. Gerai išsivystęs, stačiakampiškas. Nugara stipri, lygi, pusiaujas muskulingas, stėnos lengvai nuolaidžios, pilvas neryškiai įtrauktas.

Priekinės kojos. Muskulingos, tiesios, lygiagrečios. Peties-menties sąnario kampas 90-100 laipsnių ribose. Atstumas nuo žemės iki alkūnių yra kiek daugiau už puse šuns aukščio ties ketera. Riešai vidutinio ilgumo, lengvai palenkti. Pėdos ovalios, pirštai stipriai suglausti, skliautiški.

Užpakalinės kojos. Muskulingos, stiprios, su gerai išreikštais sąnarių kampais. Žiūrint iš užpakalio, tiesios ir tarp savęs lygiagrečios.

Uodega. Susukta į žiedą ir guli ant nugaros arba ant šono. Jos ilgis – iki kojos sąnario, arba 1-2 cm jo nesiekia.

Plaukų danga. Akuotas tiesus, šiurkštus, poplaukis labai tankus, minkštas. Ant galvos, ausų, kojų priekinės dalies plaukas trumpas. Pečiai gerai apžėlę, plaukas status, ant sprando, taip vadinamas, kalnierius. Ant kojų užpakalinės dalies ir uodegos plaukai ilgoki, bet visada tiesūs, be nuokarų.

Spalva. Balta, pilka visų atspalvių, geltona visų atspalvių, su minėtų spalvų dėmėmis baltame fone, su baltomis dėmėmis vyraujančios spalvos fone.

Tona visų atspalvių, su minėtų spalvų dėmėmis baltame fone, su baltomis dėmėmis vyraujančios spalvos fone.

9 mėnesių laika      Meškė

Istorinės nuotraukos

[Not a valid template]
  • Lietuvos Kinologijos Centras