Rusų europinė laika

Viskas prasidėjo leningradiečių ir maskviečių iniciatyvomis. Pradiniame etape niekas laikų neskirstė į šiandien esančias veisles ir parodose jos visos vaikščiojo viename ringe. Leningrado ir Maskvos medžiotojai kergė atsitiktinius, iš Komi AR, Archangelsko srities atsivežtus puikių darbinių savybių individus. Dar veisliniame darbe, maskviečiai naudojo pavienius reproduktorius, kurių šaknys siekė Vakarų Sibirą, o leningradiečiai veislinę medžiagą pasipildydavo iš karelų – suomių šunų. Taip, kad rusų europinė laika gavosi suliejus į vieną Archangelsko, Komi AR, karelų votiakų, vogulų, chantų, Kirovo, marių ir dar nežinia kokių šunų kraujus. Ir visa tas „kokteilis“, apie 60 – tuosius XX – tojo amžiaus metus, išsiliejo į juodai baltą (kaip karelų) laiką. Stambiausiais tokių šunų centrais tapo Leningrado, Maskvos, Kirovo, Jaroslavlio, Vologdos, Novgorodo sritys. REL etalonu buvo paimtas 1946 metų gimimo PUTK,as, – chantų tipo kalės PITIUCH-II ir iš Komi AR Pomodzinsko rajono atvežto patino MUZGAR‘o sūnus. MUZGAR,as buvo juodas – baltas, puikaus eksterjero ir darbinių savybių. Ši pora – pavyzdys, kaip kartais pavyksta gauti puikų rezultatą kryžminant skirtingų veislių atstovus. Iš šios poros, be PUTIK‘o, dar gimė POMKA ir PUR,as (juodi – balti), PIT,as (baltas su juoda) ir PULKA (balta). Sukergus PUTIK‘ą su POMKA ir dar su kitomis kalėmis, gimė šunys, kurie ir pradėjo šiandieninės REL istoriją.

PUTIK‘ą kergė ir su Vakarų Sibiro laikų kalėmis. Taip, kad šiandieninių REL gyslomis teka VSL, o VSL gyslomis – REL kraujas.

STANDARTAS

Bendras vaizdas – vidutinio ūgio šuo, stipraus ir sauso sudėjimo, su gerai išsivysčiusia muskulatūra, gyvo ir judraus charakterio. Aukštis ties ketera: šunų – 52-58, kalių – 50-56 cm.

Galva – klyniška, sausa, platoka kaukolės srityje, žvelgiant iš viršaus – artima lygiakraščiui trikampiui. Snukis kiek trumpesnis už kaukolę. Perėjimas iš kaktos į snukį išreikštas vidutiniškai, skruostai išreikšti gerai. Snukis vidutiniškai smailas, sausas, lygiagretus kaktai. Lūpos sausos, prigludusios.

Akys – aiškios, gyvos, linksmos. Vidutinio dydžio, ovalios, kiek įstrižai „įstatytos“, neįdubusios ir neišsprogusios, rudos ar tamsiai rudos, nesvarbu kokios spalvos šuo.

Ausys – stačios, nedidelės, judrios, trikampio formos, vidutiniškai aukštai pastatytos.

Galūnės – tiesios, lygiagrečios. Riešai lengvai palenkti, pėdų pirštai suglausti, skliautiški. Pridėtiniai užpakalinių kojų pirštai nepageidaujami ir šalinami.

Uodega – aukštai „įstatyta“, suraityta į žiedą arba lanku, liečia nugarą ar guli ant šono. Ilgis – iki kulno arba per 1-2 cm jo nesiekia.

Plaukų danga – gausi, tanki. Akuotas tiesus, šiurkštus, poplaukis minkštas, tankus. Ant sprando, keteros ir pečių puošnus kalnierius. Ant galvos, ausų ir kojų plaukas trumpas. Užpakalines galūnes puošia „kelnės“.

Spalva – juoda – balta ir balta su juoda. T.y. šuo gali būti visai juodas, bet kur nors būtinai turi būti kad ir keliolikos baltų plaukų dėmelė. Ir atvirkščiai: kad ir balčiausias šuo, jis turi turėti juodą dėmelę.

Ydos – masyvus, ilgesnis už kaukolę snukis, labai didelės ar labai mažos akys, labai žemai pastatytos ausys, ausys suapvalintomis viršūnėmis, ilgesnė nei nurodyta standarte uodega, uodega nešiojama kardu, depigmentuota nosis, silpnas, retas poplaukis, banguotas plaukas, perilgi „kelnių“ ir uodegos plaukai, labai trumpas plaukas.

  • Lietuvos Kinologijos Centras