Rytų sibiro laika

Atnaujinta 2015 07 20

Rytų Sibiro laika, kaip skelbia standartas, buvo išvesta giminingų veislinių grupių ir pirmoje eilėje evenkų, ir Amūro upės baseino pramoninių laikų pagrindu. Ten jas naudojo ir medžioklėje ir kaip kinkomuosius šunis. Veislės, bet ne standarto kūrime, aktyviai dalyvavo Irkutsko medžioklinių šunų veislynas. Pirmas, laikinas standartas patvirtintas 1949 metais. Šiandien galiojantis – 1981m.

Labai rimtai į tą standartą žiūrėti sunku, nes tuo laiku kai jis buvo surašytas, pačios veislės net horizonte nesimatė ir todėl jis vertintinas tik kaip projektas numatytai veislei sukurti. Problematiškiausia yra tai, kad standartas atspindi tik vienos – Amūro laikos fenotipą. Ir nieko daugiau. O per visą Novosibirsko veislyno gyvavimo laikotarpį, jame nebuvo ir veisliniame darbe nedalyvavo nė viena Amūro laika. Nebuvo jų ir kitose Rytų Sibiro laikų veislynuose. Susidėjus aplinkybėms, Rusijos europinės dalies RS laikose, šiandiena matome vieną Irkutsko srities laikų tipą, kurį A.V. Geicas yra aprašęs savo disertacijoje „Rytų Sibiro laika ir jos ūkinis panaudojimas.“ Rytų Sibire, kaip anksčiau, taip ir dabar, didžiuma Rytų Sibiro laikų „nesutaria“ su dabartiniu standartu. Visi šiandien dar egzistuojantys senoviniai etniniai jos tipai, lokalizuotai formavęsi šimtmečius, „nepajėgia įsipaišyti“ į standartą. Bet tai nereiškia, kad dėl to jie neturi teisės egzistuoti, arba – dar blogiau – turi būti įsprausti į dabartinį standartą. Patys rusai kalba apie standarto peržiūrėjimo būtinybę ir sako, kad jei jis bus peržiūrėtas, tai neturėtų būti toks, kad jame vėl neliktų vietos per amžius susiformavusiems ir konsoliduotiems tipams, kurie vienas nuo kito skiriasi akivaizdžiai. Dar daugiau, šiandiena Rytų Sibiro medžiotojai jau rengia Rytų Sibiro laikų parodas etninių tipų pagrindu. Todėl, RSL vertinimas parodose turėtų būti labai apgalvotas ir nekategoriškas. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas tipažo, kūno sandaros ir jo funkcionalumo vertinimui, kuo mažiau dėmesio kreipiant į standarte nurodytą spalvinę gamą. Tikrovėje ji daug platesnė ir įvairesnė, nei standarte. Vienintelė spalva kokia neturi būti – tigrinė. .

Šiek tiek istorijos.

1867 m. A.A. Čerkasovas savo knygoje „Rytų Sibiro medžiotojo užrašai“ yra paminėjęs du Baikalo ežero baseino šunų tipus: žvėrinį ir pramoninį. Pagal jį, pramoniniai tai tie šunys, kurių pagalba medžiojami visi medžiojamieji žvėrys ir paukščiai. Išskyrus maralą, briedį ir mešką. Juos medžioja su žvėriniais šunimis. Tiesa, dar pasitaiko šunų, kurie persekioja… vilkus! Ir dar papjauna!!! Bet tokie dalykai neskatinami, stengiamasi nuo to atpratinti, kadangi šuo gali užšokti ant kelių vilkų ir žūti. Įdomu tai, kad A.A. Čerkasovas visai neakcentuoja Rytų Sibiro laikų universalumo. Pagal jį, universalių pasitaiko, bet tokių būna labai retai ir vertinamos jos nepaprastai. Medžiotojai kiemo šunų (taip jis ir vietiniai vadina laikas) turi ne vieną ir kiekvienas jų yra linkęs į vieną kokį tai žvėrį. Labai mažai yra šunų, kurie tinka vandens paukščių medžioklėje. Vištinius paukščius medžiojančių yra daug.

Ne sezono metu šunų niekas nešeria, jie maisto prasimano patys. Tačiau geriausius šunis daugiausia laiko pririštus. Kalės rujoja kartą metuose. Veisia šunis kiemais, t.y. kiekvienas sau. Arba apsijungia keli giminystės, ar stiprios draugystės ryšiais sujungti medžiotojai, kergia geriausią kalę su geriausiu patinu ir šuniukus pasidalina tarpusavyje. Kiti šunys laksto laisvi ištisus metus. Medžioklinis instinktas didesnės dalies šunų labai stiprus. Specialiai šunų niekas nemoko, jų talentai atsiskleidžia ir įvertinami miške, o blogai dirbantys atsisveikina su kailiniais. Įdomu tai, kad kalinius sau vietiniai siuvasi tik iš juodų kailių. Kitų spalvų kailiai panaudojami pirštinės, untams ir t.t. Gerai dirbančius patinus dažnai kastruoja. Kaip aukštai vietiniai medžiotojai vertina gerus šunis ir kaip būna prie jų prisirišę, iliustruoja toks atsitikimas.

Vienoje Užbaikalės gyvenvietėje gyveno du broliai ir turėjo puikią universalią kalę. Daugelis kalbino brolius ją parduoti, siūlė didelius pinigus. Broliai net negalvojo parduoti, nes vertėsi vien tik medžiokle. Gyvenimas tekėjo sava vaga. Broliai vedė. Visą užgyventą turtą pasidalino, liko kalė. Žinojo abu, kad patys nesutars, tai sušaukė gyvenvietės žmones ir paprašė jų pagalbos. Kadangi broliai kalės parduoti ir pinigus pasidalinti nenorėjo, tai visuomenė nusprendė taip: broliai įvertina kalę kokia tai suma ir meta burtą. Kas laimi – išmoka kitam pusę už kalę sutartos sumos.

Broliai kalę įvertino 500 rublių ir metė burtą. Laimėjo jaunesnysis brolis. Atrodo reikalas tuo turėjo ir užsibaigti. Bet išėjo kitaip: vyresnysis brolis negalėjo rasti sau vietos ir attėjus medžioklės sezonui, jis prarado savitvardą – naktį nuėjo į svirną ir šovėsi. Laimei kulka svarbiausių gyvybinių organų nekliudė, į šūvio garsą subėgę žmonės vyrą išgelbėjo. Iš karto jis neprisipažino, kad žudėsi, sakė kad šūvis atsitiktinis, bet vėliau, patiems artimiausiems žmonėms prisipažino, kad negalėjo tos kalės pamiršti, negalėjo pakelti buvusių su ja medžioklių ilgesio… Šią istoriją rašytojui papasakojo medžiotojas, tų įvykių dalyvis.

Šiandiena “vakarinių” gerbėjai į Rytų Sibiro laikas linkę žiūrėti vos ne kaip į antraeilius šunis. O juk darbų užuomazga su “rytiniais”, kaip su veisle, prasidėjo vos ne 40 metų anksčiau nei su “vakariniais”. Kada sakau – “ darbas su veisle”, turiu omenyje tikslines priemones, t.y. darbines patikras, apžiūras, parodas, kurios yra veislinio darbo alfa ir omega.

Tai ką čia pasakiau, paremiu istoriniais faktais.

1872m. Irkutske susikuria „Sibiro medžiotojų draugija“ (toliau – Draugija), kurios Statute buvo įrašytas kilnus tikslas: rūpintis grynaveisliais medžiokliniais šunimis ir juos veisti; rengti parodas ir darbinių įgūdžių patikras. Draugija savomis lėšomis įkūrė ir išlaikė nedidelį medžioklinių šunų veislyną. Jame buvo veisiami tuo laiku madingi pointeriai, seteriai ir skalikai. Šuniukai daugiausia buvo paskirstomi tarp Draugijos narių. Laikas veisė ir su jomis dirbo du Draugijos nariai K.L. Trepko ir P.B. Jašerovas.

Kazimieras Leopoldovičius Trepko – lenkų bajoras, būdamas vos 18 metų, dalyvavo 1863-1864 m.m. sukilime ir už tai 6-riems metams buvo ištremtas į Rytų Sibirą katorgos darbams. 1866 metais katorgos laiką sutrumpino per pusę, o 1977m. jam panaikino visus apribojimus. Jis nusprendė likti Sibire ir, turėdamas neeilinius verslumo gebėjimus, per kelis metus tapo Irkucko 2-os gildijos pirkliu. Pirklio darbą puikiai derino su medžiokle. Kadangi labai pamėgo meškų medžioklę, tai nenuostabu, kad, įvertinęs unikalias laikų savybes, tapo jų fanatiku visam gyvenimui. 1884 metais K. Trepko įstojo į Draugiją. Jis pirmas Rusijos medžioklinės šunininkystės istorijoje 1890 ir 1894 metais suorganizavo laikų bandymus su pririšta meška. 1898 m bandymuose meška vaikščiojo aptvare laisva. Visa tai 1895m. jis aprašė „Medžiotojų laikraščio“ 1895 m. 2-me ir 1898 m. 29-me numeriuose. Taip, jo organizuotuose antruose bandymuose, 1894 metų gruodžio 4 d., dalyvavo 17 žvėrinių šunų. Po vieną geriausiai pasirodė valstiečio Bieloborodovo šuo MOROZ. Jo savininkas gavo pirmą prizą – durklą. Dar buvo pagerbti valstiečio Čerkašino šuo ČIERNYŠ ir Feofanovo kalė TUNGUSKA. 1898 m. Irkucke K.Trepko surengia trečius bandymus . Dalyvavo jau 52 laikos. Ekspertai I.L. Lavrov, M.A. Mitropolskij ir K. Trepko apžiūrėjo šunis ir, įvertinę jų eksterjerą, nusprendė, kad tik 39 atitinka laikų veislės sampratą. Jiems ir buvo leista varžytis. Pirmą prizą (kaukazietišką durklą) iškovojo Grudinino kalė BUSKA, antrą (paauksuotą sidabrinę taurę) – Antipino LAPČIK. Šunims buvo išstatytas nepririštas 2 metų meškinas.

Pavlas Borisovičius Jašerovas – dvarininkas, kariškis, 1876 m. buvo komandiruotas į Irkutską. Kaip ir dauguma dvarininkų, jis buvo aistringas medžiotojas ir šunų mylėtojas, tad nenuostabu, kad tapo Draugijos nariu. 1888 m. jis persikėlė gyventi į Omską, bet su Irkutsku ryšių nenutraukė. Omske jis, kartu su bendraminčiais, įkūrė “Omsko teisingos medžioklės draugiją”, kuriai ir vadovavo iki pat jos likvidavimo 1917 metais. P. Jašerovas turėjo nuosavą medžioklę, kurią sudarė iki 10 kurtų, dar paukštiniai šunys ir, žinoma, laikos. Jo medžioklė buvo žymi visoje Rusijoje. Šuniukų laukė ir pirko medžiotojai iš visos Imperijos. Buvo pripažintas ekspertas, teisėjavo parodose ne tik Sibire, bet ir Maskvoje, Petrograde bei kitur.

Omske jis rengė kasmetines medžioklinių šunų parodas ir lauko bandymus. Tame tarpe ir specialiai laikom. Tuos renginius pats aprašė serijoje straipsnių įvairiuose to meto medžioklės žurnaluose. 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje P. Jašerovas buvo vertinamas ir statomas į vieną eilę kartu su A.A. Širin-Šichmatovu, M.G. Dimitrijeva-Sulima, H.A. Melnickiu, H.P. Kišenskiu, A.O. Emke. P. Jašerovo straipsniais apie Sibiro laikas savo darbuose rėmėsi L.P. Sabanėjevas, M.G. Dimitrijeva-Sulima ir kiti autoriai. Labai gaila, kad jo palikimas yra išsibarstęs po Rusijos archyvus ir niekas juo nesirūpina. O ir pats P. Jašerovas, Rusijos medžioklinėje šunininkystėje palikęs ryškų ir gilų pėdsaką, šiandieniniai kinologinei visuomenei yra beveik nežinomas,

Literatūrinį terminą „Rytų Sibiro laika“, 1901metų „Medžiotojo Laikraštyje“, rašydama apie Irkucko gubernijos laikas, pirmoji panaudojo M.G. Dimitrijeva-Sulima. Terminas prigijo, nes buvo labai tikslus ir taiklus. Iš esmės niekas nepakito iki pat šių dienų: pagrindinis Rytų Sibiro laikos tipas (toks turėtų atsispindėti ir standarte), kokį kiekvienas išprusęs veisėjas susidėlioja sau, yra toliau ar arčiau to Rytų Sibiro laikų tipo, kuris vyrauja Irkucko srityje. Jei būtų kitaip, rusai Rytų Sibiro laikų veislyną būtų kitur ir steigę.

A.Dziadas

Trumpas dabartinio standarto aprašymas.

Rytų Sibiro laika stambiausia iš visų medžioklinių laikų. Jos ištvermingos, stiprios, judrios, geros orientacijos, medžioklinis instinktas ryškiai išreikštas. Patinų aukštis ties ketera 55–64, kalių 51–60 cm. Konstitucijos tipas – stiprus, arba stirus sausas. Formato indeksas: patinų – 104-109, kalių – 106-111. Spalva juoda – balta, juoda, pilka, geltona, ruda visų atspalvių. Plaukų danga grubi, šiurkšti, su minkšta, tankia pavilne. Ant galvos , ausų ir kojų (užpakalinėje jų pusėje plaukai ilgesni) plaukas trumpas. Ant sprando ir pečių „kalnierius“. Galva klyniška, kaukolė platoka su lengvai apvalainu pakaušiu. Snukis klyniškas, bukokas, su nežymiai išreikštais skruostais. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys akių lygyje, trikampio formos. Akys ovalios, įkypios, nedidelės, rudos ar tamsiai rudos. Kaklas muskulingas, ovalus. Nugara stipri, muskulinga, tiesi, plati. Krūtinė plati, gili. Galūnės raumeningos, tiesios, lygiagrečios. Pėdos ovalios, pirštai suglausti. Uodega susukta žiedu arba užriesta lanku, pageidautina, kad jos galas liestų nugarą.

 

 Rytų Sibiro laikų spalvų gama:

1. Pilka ir ruda su šviesiais perėjimais
2.  Šviesi „kaukė“. Kartais ją lydi depigmentuotas nosies veidrodėlis
3. Zonariniai „dažymai“ su amžiumi keičiasi                               Penkių mėnesių ir 1,5 metų
4. Juoda su įrudžiu
5. Juoda su šviesiai pilka

 

6. Kai įrudis aplink akis suformuoja „akinius“
7. Kai pagrindinė spalva neintensyvi, o perėjimai apima didelį plotą

 

8. Balta                                                                                       9. Smėlinė
10. Smėlinė su tamsia kauke
9 mėnesių

 

 

11.Juoda 12. Juoda su baltu
13. Juoda su lokalizuota balta

 

14. Juoda-balta                                                                                                        15. Balta su juoda
       16 Trispalvė

 

17 Balta su ruda 18. Juoda su balta; baltame fone juodi taškai

 

  • Lietuvos Kinologijos Centras