Karelų suomių laika

KARELŲ SUOMIŲ LAIKA

Taip ir neaišku, kada ir iš kur šiaurėje atsirado nedidelis ugnies rudumo, stačiomis ausimis šuniukas. Ir nežinia koks jis buvo gilioje praeityje…“ – rašo Jucho Pettrola straipsnyje apie karelų suomių laiką.

Istorija liudija, kad gilioje praeityje, visoje miškais apaugusioje Rytų Europoje (dabartinė Rusijos europinė dalis), iki pat Uralo kalnų gyveno fino ugrų gentys. Jau arčiau, 1675 m. prancūzų keliautojas Pjeras la Martinjanas rašė, kad „šiaurinėje Suomijoje ir toliau į Rytus matė daug „tamsiai raudonų“ šunų, kurie išsiskyrė grožiu ir temperamentu. 1895 m. kunigaikštis A. Širinskis- Šichmatovas išleidžia savo gyvenimo knygą – „Albumas šiaurės šunys – laikos“. Jis rašo, kad dabartinėje Karelijoje, Suomijoje, šiaurės vakarų Archangelsko, Šiaurinėje Peterburgo srityse paplitusios laikos, kurias autorius vadina suomių – karelų. Jos pasižymi sausa konstitucija, nereiklumu, stipriu medžioklės instinktu, o jų kailio spalva rausvai ar pilkšvai ruda. Stebinantį tipo vientisumą aiškina gyvenamų vietovių izoliacija ir pačių šunų stipriu veisliniu prieraišumu. („Karelką“ nelengva sukergti ne su jos veislės atstovu, o dažniausiai – neįmanoma). Jau mūsų laikais, abiejose Volgos pusėse, kur gyvena mordoviai ir mariai, užkampiuose kaimuose, 1959 – 60 metais J. Petrovas dar matė nedideles ugnies rudumo laikas, labai panašias į karelų suomių. 1975 m. Udorsko rajono Koslano gyvenvietėje (Komių AR) irgi buvo užtikta populiacija ugnies rudumo laikų, kurios nuo suomių špicų skyrėsi didesniu ūgiu ir sausesne konstitucija.

Žvelgiant į karelų suomių laikos kilmę neutraliai, tikrai nesuklysime, jei pasakysime, kad tai karelų ir nuo jų į rytus gyvenusių etninių grupių, šimtmečiais vykusio tikslingo veisimo produktas. Patriotiškiau nusiteikę Rusijos kinologai, kurie nelinkę taikstytis su dabartine šių laikų karelų kilmės traktuote, iki šiol ginčijasi su suomiais. Taip, pirmą etapą laimėjo suomiai. Bet tik todėl, kad sovietų sąjunga tuo metu jau nepriklausė FCI ir suomiai galėjo laikutę užsiregistruoti kaip suomių špicą. Tačiau Rusija, iki 1918 m. buvo FCI nare, o kai taip buvo, tai Suomija priklausė Rusijai!

Suomijoje tomis raudomis laikomis susidomėta XIX a. pabaigoje. 1880 m. Hugo Roos ir Hugo Sandberg nutarė atgaivinti veislę. Rašoma, kad „nuvykę į Suomijos šiaurę, supirko tipiškus egzempliorius“. Iš tikrųjų, tuos tipiškus egzempliorius jie parsigabeno iš vietovių tarp Petrozavodsko ir Archangelsko, t.y. – iš etninių karelų žemių.

H. Roos tapo veisėju ir visuotinai pripažintu ekspertu. H. Sandberg`as ėmėsi visuomeninės veiklos ir 1890 m. pradeda, kaip rašoma, – veislės gelbėjimo kampaniją, kuri iš esmės buvo suomiško pavyzdžio veislės kūrimas. Dėka šių entuziastų, 1892 m. Suomijos kinologinis klubas pripažįsta veislę ir patvirtina standartą. 1897 m. standartą peržiūri ir įrašo, kad formatas jau turi būti artimas kvadratui. Veislė darosi populiari. 1927 m. seras Edvardas Čikester`as atgabena pirmus šunis Anglijon, o 1935 m. Kenel klubas registruoja ateivius iš Šiaurės, kaip suomių špicą. Amerikos užkariavimą karelai, jau kaip suomių špicai, pradeda 1950 m.

Suomijoje veisle rūpinasi špicų klubas. Jis kontroliuoja veislinį darbą, užsiima populiarizacija ir, kadangi veislė, kuo toliau tuo labiau tolsta nuo savo tikros paskirties, stengiasi, kad ji neprarastų darbinių savybių. Šalia grynai šou šunų, yra suformuotos darbinių šunų grupės, kurias stengiasi išsaugoti savyje.

Rusijoje, miestų medžiotojai šias laikas pradėjo laikyti ir veisti dar prieš 1917 m. spalio perversmą. Petrozavodskas, Petrogradas, Maskva tapo pagrindiniais jų centrais. 1920 m. surašomas pirmas laikinasis suomių – karelų laikų standartas. 1939 m. priimamas pirmas oficialus, bet vis dar laikinas standartas ir jame laika įvardijama kaip karelų – suomių. Antrasis Pasaulinis karas labai sumažino jų skaičių. Išliko vienetai. Po karo pagrindiniais centrais tapo Leningradas ir Maskva. Nuo 1969 m. prie jų prisidėjo Kirovo medžioklinių šunų veislynas.

Dabartiniu pavidalu, karelų suomių laika Rusijoje susiformavo šešto dešimtmečio gale karelų ir olonecų laikų pagrindu. Bet nereikia užmiršti, kad prie jų 1951m. prisidėjo iš Suomijos importuoti du patinai – BODRYJ ir SOKOL, ir kalė PIKA. 1956 m. Šereševskis iš Suomijos atvežė dar vieną patinėlį, kuris, anot mačiusiųjų, buvo labai blogo eksterjero ir net su ne penkiais, bet su šešiais užpakalinių kojų pirštais. Vėliau dar ne kartą buvo prilieta šviežio kraujo iš Suomijos. Bet tai darė atsargiai, nes jau buvo spėję įsitikinti, kad suomių špicai nutolo nuo prigimties ir jei buvo naudojami, tai daugiausia paukščių medžioklėje.

Šiandiena Rusijoje pastebimos dvi tendencijos. Vieni veisėjai orientuojasi daugiau į suomių špicą, kiti – daugiau į aborigeninių kraujų šunis.

Tuos, kurie orientuoti į suomių špicą, sąlyginai irgi galima padalinti į dvi grupes. Vieni suomių špicą laiko dėl dūšios ir jiems medžioklinės savybės yra antroje vietoje. Jie dalyvauja medžioklėse ir renginiuose, prisirenka titulų ir diplomų, bet jų šunys tikrai netenkins rimtai medžiojančio. Kiti iš suomių špico stengiasi iškristalizuoti medžioklinę laiką. Tai labai sveikintina ir džiugu, kad kai kam šis darbas pavyksta. Bet tokių suomių špicų tikrai nėra dauguma. Bėda yra ta, kad suomių špicas Suomijoje 100 metų medžiojo (jeigu medžiojo) daugiausia paukščius. Žmonės, kurie šiandiena juos stengiasi „atversti į tikrą kelią“ daro labai naudingą ir gerą darbą. Suomių špicų, kurie tikrai gerai dirba kiaunę ar kitą žvėrį, kad ir ką bekalbėtų jų gerbėjai, procentas nėra didelis. Todėl, prieš įsigyjant šuniuką, būtina pamatyti abu tėvus medžioklėje ir būtinai po vieną.

Šunys, turintys daugiau aborigeninių kraujų, pasižymi geresnėmis medžioklinėmis savybėmis, bet parodose retai vaikšto ringo priekyje. Jų eksterjeras skiriasi nuo suomių špico standarto: konstitucija sausesnė, kūno forma – kvadratas arba stačiakampis artimas kvadratui, plaukų danga ne tokia gausi, jie aukštesnių kojų, dauguma ne tokios ryškios raudos spalvos.

Jei neklystu, 2003 m., sverdlovskiečiai, remdamiesi istorija, viešai užsipuolė RKF (Rusijos kinologinė federacija) už tai, kad dokumentuose karelai įvardijami – finskij špic (suomių špicais). Jų motyvai tokie:

istoriniai šaltiniai liudija, kad 19 a. ir 20 a. pradžioje Suomija buvo Rusijos imperijos sudėtyje;

kad Suomija visais laikais buvo ir yra tik raudų šunų arealo paribys;

kad 90 procentų tokių šunų arealo – Rusijos federacijos teritorijoje;

kad didžioji dauguma suomių špicų – palikuonys šunų, kuriuos karelai, prieš, per ir po spalio perversmo bei Šiaurės karo, masiškai bėgdami iš Rusijos į Suomiją, išsivedė su savimi;

kad universalumu ir darbinėmis savybėmis Rusijos aborigeniniai šunys stipriai lenkia dabartinį suomių špicą ir yra kur kas mažiau pažeisti (įvežtinių „nuopelnas“) taip vadinamo laukiniškumo geno.

Ir apsivieniję, aborigeninių šunų gerbėjai, 2010 metais nutarė, kad nuo šiol jų šunys bus ir turės vienintelį ir tikrą veislės pavadinimą – karelų laika.

Kitaip manantys, visa tai vadina kliedesiais. Jiems arčiau dūšios suomių špicas. Nieko nuostabaus, – brendas ir piniginė išraiška daug kam šiandien yra aukščiau už nacionalinę savivertę, savigarbą, patriotizmą ir dalyko esmę.

A. Dziadas

KARELŲ – SUOMIŲ LAIKOS STANDARTAS

Karelų suomių laika, kaip savarankiška veislė, galutinai susiformavo XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje. Už pagrindą buvo paimta karelų laika. Pačioje XX a. pradžioje tokios laikos pasirodė Karelijos miestuose ir jau apie 20-tuosius metus, veisimui imta atrinkinėti pačias mažiausias ir rausvai rudas. Iš visų laikų, joms pirmoms buvo surašytas laikinas standartas, ir jame buvo įvardintos- suomių–karelų laikomis. Įdomu tai, kad pagrindiniai laikinojo standarto postulatai, yra dabartiniame karelų-suomių laikų standarte. Veislė labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai į Suomiją pasitraukę karelai išvedė didžiąją dalį laikų. Tiems medžiotojams, kurie liko rusų okupuotoje teritorijoje, per didžiausius vargus pavyko išsaugoti nedidelį skaičių karelų-suomių laikų, nuo kurių ir prasidėjo veislės atkuriamasis laikotarpis. Pagrindiniais veislės atgaivinimo centrais tapo Leningradas ir Maskva. Nuo 1969 metų stipriu veisliniu centru tapo Kirovas. Ten jas pradėjo veisti VNIIOZ veislyne. Ir jau 1980 metais, Kirovo srityje karelų-suomių laikų buvo priskaičiuota 150 vienetų. Veisiant karelų-suomių laikas, didelis dėmesys kreiptinas į spalvą. Tik, žinoma, ne medžioklinių savybių ir eksterjero sąskaita.

Charakteristika – vidutinio ar žemesnio nei vidutinis ūgio, sauso ar sauso stipraus konstitucinio tipo laika. Labai judri, su gerai išvystyta orientacija ir aistra medžioklei. Prie šeimininko prisirišusi, bet nepakenčia neteisybės ir grubaus elgesio. Kartą nepelnytai nubaudus, su šeimininku gali susipykti visam gyvenimui. Todėl su jomis reikia elgtis švelniai ir apsišarvuoti kantrybe. Tai kontaktiniai šunys. Voljero nemyli ir geriausiai jaučiasi šalia šeimininko.

Galva – sausa, žvelgiant iš viršaus, klyniška, plačiausia ausų srityje. Perėjimas iš kaktos į snukį pastebimas. Snukis sausas, nusmailėjęs, nežymiai trumpesnis už kaukolę. Lūpos plonos, prigludusios.

Akys – vidutinio dydžio, ovalios, nežymiai įstrižos, tamsiai rudos ar riešuto spalvos.

Ausys – stačios, nedidelės, judrios, smailiomis viršūnėmis.

Kaklas – muskulingas, sausas, ovalo formos, vidutinio ilgio.

Korpusas – artimas kvadratui. Krūtinė kiaušinio formos, plati, gili. Ketera gerai išreikšta. Nugara stipri, lygi, neplati. Juosmuo trumpas, muskulingas. Pilvas patrauktas.

Galūnės – stiprios, raumeningos, tiesios, lygiagrečios. Pėdos ovalios, pirštai suglausti.

Uodega – gerai apžėlusi, susukta į ratą guli ant nugaros ar priglausta prie šlaunies.

Plaukų danga – gausi. Plaukas šiurkštus, tiesus, poplaukis tankus. Ant galvos, priekinės kojų dalies trumpas. Ilgesnis ant sprando ir pečių, kur sudaro „kalnierių“.

Spalva – rausvai ruda visų atspalvių. Vidinė ausų pusė, žandai, pabarzdė, krūtinė, pilvas, vidinė galūnių ir užpakalinė šlaunų dalys šviesesnės. Mažos, baltos dėmelės leidžiamos ant krūtinės ir pirštų galiukų. Nosis juoda. Kai spalva šviesiai rausvai ruda, nosies galiukas gali būti rudas.

Ūgis – patinų 42-50 cm, kalių 38-46 cm.

Svoris – patinų 12-14 kg, kalių 10-12 kg.

  • Lietuvos Kinologijos Centras