Skalikai

Šis tas iš skalikų istorijos

Kai kalbama apie seniausias šunų veisles, reikia atsiminti, kad šunys, kaip Siamo dvyniai yra suaugę su žmonijos istorija. Bet istorija toks mokslas, kad joje prielaidos dažnai atstoja faktus, o hipotezės kartais būna grįstos tik faktinės medžiagos manipuliacijomis. Subjektyvumo išvengti neįmanoma. Tiek rašant, tiek skaitant. Svarbiau yra nebūti nepajudinamai kategoriškiems.

Ką žinome apie skalikus? Pačios seniausios žinios pasiekia mus iš Egipto. Ant išlikusių architektūros paminklų aptinkami piešiniai šunų, kurių siluetai labai primena kai kuriuos šiandieninius skalikus. Piešiniai anatomiškai gan tikslūs, puikiai perduotos proporcijos ir detalės. Galvos su matomu perėjimu iš kaktos į snukį, ausys trikampės, vidutinio dydžio, prigludusios prie galvos, aukštai pastatytos.

Vėliau žinias apie skalikus praplečia rašytiniai šaltiniai. Tai Homero „Iljara“ ir „Odisėja,“ Ksenofonto kūriniai apie medžioklę. Homeras aprašo skalikus, kurie tuo metu (900 m. prieš Kristų) buvo daugiau pjudymo šunys, nes, beveik be išimties, buvo naudojami stambių žvėrių, tokių kaip liūtai, šernai ir elniai, medžioklėse. Pagal medžioklės epizodų aprašymą, galima numanyti, kad nepasižymėjo jie nei balsų muzikalumu, nei gera uosle. Žvėrį persekiojo tylomis ir loti pradėdavo tik priartėję prie grobio.

Ksenofonto laikais (400 m. prieš Kr.) buvo jau kitas vaizdas. Aprašo jis tik skalikus. Mini Kastoro šunis, su kuriais medžiojo kiškius. Elnius ir šernus medžiojo su indiškais, Kretos, Lokridijos ir Lakonijos skalikais. Daugelį iš jų, aprašo išvardindamas atskiras konstitucijos detales ir nurodydamas ūgį bei spalvas. Diduma šunų buvo vidutinio ūgio, juodmargi, rudai margi, baltai margi. Iš aprašymų matosi, kad šunys pėdsaku lėkė be balso, pradėdavo loti tik užmatę žvėrį, o žvėrys buvo gaudomi daugiausia tinklais. Šunys nuvargintą gobį gebėjo sulaikyti tik per pačius vidurdienio karščius. Įdomu tai, kad, būdami aistringais medžiotojais, graikai medžiojo pėstute. Niekur nėra jokio aprašymo, kad medžioklėse būtų naudojami žirgai.

Romėnai, apart to, kad pradėjo medžioti raiti, nieko naujo neišrado ir medžioke domėjosi ne iš dūšios, bet mados genami. Išliko daug medžioklių aprašymų, bet jie bendriniai ir iš jų susidaryti kokį nors vaizdą apie to meto skalikus negalima. Žinoma tik tai, kad su skalikais pradėta medžioti Scipijonų laikais, kai Paulius Emilijus, savo įvaikiui Emilijui Scipijonui, padovanojo visą užkariautos Makedonijos valdovo Pilypo medžioklės komplektą. Nuo to laiko įėjo į madą kiekvienam turtingam romėnui turėti savo medžioklės komplektą: šunis, žirgus, vergus. Patys šeimininkai labiau buvo linkę į puotas ir paleistuvystę, o medžioklę paliko vergams. Romos imperija apėmė milžinišką plotą, į Romą iš visų užgrobtų kraštų plaukė visokiausios gėrybės. Jų tarpe ir šunys. Šunis romėnai gabenosi iš galų, burgundų, germanų, Britanijos salų. Kadangi patys medžioklės aistra neliepsnojo, tai atsigabenti ir vietoje išauginti šunys, daugiausia buvo naudojami ne medžioklėse, bet cirko pasirodymuose. Atskirą „kastą“ sudarė kovos šunys, kurie plačiai buvo naudojami to meto karo veiksmuose. Laikui bėgant ir ta buvusi medžioklė išsigimė, ir persikėlė į cirko areną. Dirbtinu mišku apsodintoje arenoje, šunys, vergai gaudė ir kovėsi su laukiniais žvėrimis, o jų šeimininkai, patogiai įsitaisę, gėrėjosi reginiu. Taip vienas turtingas romietis Probas, kokia tai proga, surengė daugiadienę „medžioklę,“ per kurią buvo nukauta 1000 elnių, 1000 šernų, 100 liūtų.

Penktame amžiuje Romos imperija žlugo. Pasak amžininkų, į Vakarinę Europą atėjusios gentys buvo gyvos karais ir medžiokle. Visa Europa dar buvo apaugusi giriomis, juose veisėsi nesuskaičiuojama gausybė įvairiausios faunos. Kad medžiokliniai šunys buvo labai vertinami, matosi iš to meto medžioklę reglamentuojančių įstatymų. Kai kurie jų labai originalūs. Štai burgundai, už šuns vagystę, nusikaltusį bausdavo taip: vagis, pavogtam šuniui, visų akivaizdoje, turėjo pabučiuoti į pauodegį. Aprašymų, kokių veislių skalikai medžioklėse buvo naudojami, neišliko. Belieka galvoti, kad iš visų tų mums nežinomų šunų, X amžiuje suklestėjus feodalizmui, susiformavo daugybė to meto prancūziškų skalikų veislių.

Kalbant apie medžioklę, laikotarpis, pradedant X amžiumi ir baigiant XVIII–tuoju imtinai, Prancūzijos istorijoje buvo unikalus. Kaip ir to meto skalikai. Beveik visi vokiečių, italų, anglų skalikai yra kilę iš prancūziškų skalikų.

To laikotarpio vyriška Prancūzija, pradedant karaliumi ir baigiant nusigyvenusiu bajoru, – medžiojo. Damos, dvasininkija, vienuoliai ir vienuolės nuo jų neatsiliko. Tas medžioklės aukso amžius tęsėsi iki pat Pirmosios Revoliucijos, su kuria medžioklių šlovė ir blizgesys prapuolė negrįžtamai.

To laikotarpio dvarininkija, su savo skalikų būriais ir sakalais nesiskyrė nei dieną, nei naktį. Net vykdami į Kryžiaus žygius, kartu gabenosi šunis ir sakalus. Neapsikentęs tokios betvarkės, popiežius Eugenijus III išleido specialų draudimą, draudžiantį Kryžiaus žygio dalyviams su savimi imtis šunis ir sakalus. Bet to draudimo niekas nepaisė. Ne kitaip atrodė ir kitos karinės ekspedicijos. Štai, kai 1359 metais anglai įsiveržė į Prancūziją, vien karalius Eduardas III su savimi vedėsi 30 sakalininkų, 120 skalikų ir tiek pat kurtų. 1441 metais Karolis VII išleido įstatymą draudžiantį į karą imti šunis ir sakalus. Tuo pačiu laikotarpiu, buvo išleistas ir kitas įstatymas, draudžiantis ligoninėse ligoniams ir sužeistiesiems prie savęs laikyti sakalus. Visose pasiuntinių delegacijose būdavo būriai skalikų ir sakalai, kurių dalį dovanodavo svečios šalies valdovui.

Prancūzijoje medžioklė taip įėjo į buitį, kad be jos – nė žingsnio. Kviestinių pietų metu, į stalą nešdavo pyragus, kuriuos prapjovus, iš jų išskrisdavo įvairiausi paukščiai, o tada paleisdavo sakalus ir svečiai džiugindavo save tokia medžiokle. Bažnyčiose, pamaldų metu, šunys ir sakalai buvo įprastas vaizdas ir nieko nepiktino. Taip, garbingas riteris, kariaudamas, puotaudamas, medžiodamas leisdavo savo dienas ir į paskutinę kelionę būdavo išlydimas apgaubtas paskutinio sumedžioto elnio kailiu.

Nuo karalių ir didikų neatsiliko dvasininkija. Episkopai, vienuolynų vyresnieji ir vyresniosios, vienuolynuose laikė būrius skalikų. Paskui šunų būrio genamą elnią laukais šuoliuojantys vienuoliai ir vienuolės, buvo kasdienis vaizdas. Kadangi tokioms pramogoms buvo švaistomos nemažos lėšos, popiežiai išleido ne vieną draudimą, siekdami jas uždrausti, bet prireikė ne vieno amžiaus, kad rezultatas būtų pasiektas.

Labiausiai medžioklė klestėjo laikotarpyje tarp XV ir XVIII amžių imtinai. Pasirodė daug rašytinių veikalų apie medžioklę ir šunininkystę. Pats karalius Karolis IX (valdė 1560-1974 m.m.) parašė puikų veikalą apie medžioklę, nepraradusį aktualumo ir šiandiena. Puikūs ir nenuilstantys medžiotojai buvo karaliai Pranciškus I (1544-1560 m.m.) ir jau minėtas Karolis IX. Jiems nieko nereiškė prabūti medžioklėje tris paras, nakvojant ten kur naktis užklupo. Pranciškus I nesusimąstydamas stodavo į kovą su lokiu vienas prieš vieną, Karolis IX, pats vienas, iš po šunų, ragotine priimdavo bet kokį šerną. Jam buvo įprasta raitam, be šunų pagalbos, užvaikyti subrendusį elnią. Nuo tokių karalių stengėsi neatsilikti ir diduomenė. Net damos ir tos lakstė raitos paskui savo skalikus laukais ir kloniais.

To meto medžioklės menas buvo pakylėtas iki rimto mokslo aukštumų. Griežčiausiai buvo laikomasi nustatytų taisyklių ir nusižengimas joms buvo tolygus nusikaltimui. Medžioklių etiketą galutinai suformavo Liudvikas XIV (1643-1715 m.m.). Štai keletas taisyklių, kurių buvo privalu laikytis: kiekvienas bajoras privalėjo mokėti medžiokliniu ragu sugroti tokią melodiją kokį žvėrį skalikai gena. Kiekvienam žvėriui buvo sava. Kvietimo signalų buvo ne mažiau trisdešimt penkių. Taip, kad vien su medžiokliniu ragu susiję dalykai buvo ištisas mokslas. O pagrindinė ceremonija vykdavo žvėrį nukovus. Pradėdavo ją nuo „kojos pagerbimo“ (les hooneurs du pied). Vyriausiasis medžioklis ties keliu nupjaudavo dešinę priekinę žvėries koją ir, priklaupęs ant vieno kelio, įteikdavo ją medžioklės šeimininkui, o šis, skambant tam įvykiui skirtai melodijai, įteikdavo ją garbingiausiam medžioklės svečiui. Ši ceremonija būdavo visose medžioklėse, nesvarbu kas buvo sumedžiota – elnias ar kiškis. Po to prasidėdavo „šunų šėrimas“ (la curee). Tai buvo atliekama arba čia pat medžioklės vietoje, arba sugrįžus namo, bet visad vienodai: dalyvaujant visiems medžiokliams ir šunims, vyriausias medžioklis, grojant ragams, žvėrį nulupdavo ir sudalindavo dalimis. Šitos ceremonijos metu visi privalėjo būti be pirštinių. Aprašyti dalykai būdavo daromi ir pompastiškų, kviestinių medžioklių metu, ir ten, kur dalyvaudavo tik keletas medžiotojų su savo šunimis.

Šunys buvo išdresuoti idealiai: bet kuriuo medžioklės momentu, žvėrį persekiojanti skalikų gauja, išgirdusi signalą, sustodavo vietoje, kaip įkasta. Kai medžiodavo stambų žvėrį, tam tikrose vietose statydavo atsarginius šunis, kuriuos mesdavo į pagalbą. Laukdami savo valandos, atsarginiai neišleisdavo nė garso. Skalikų gauja buvo laikoma niekam tikusi, jei persekiojimo metu pakeisdavo žvėrį. Garsieji Liudviko XIV skalikai, niekada nekeisdavo žvėries. Būdavo, kad persekiojamas elnias prabėgdavo per elnių bandą, bet šunys, jo pėdsako nepamesdavo ir į kitus elnius nekreipdavo jokio dėmesio. Suaugusių vilkų medžioklė būdavo dar sunkesnė, ji galėdavo trukti ir tris paras. Kiekvieną vakarą gaują nuo pėdsako nuimdavo, o ryte vėl tęsdavo persekiojimą.

Iš skalikų buvo reikalaujama: nuovokumas, paieška, absoliutus paklusnumas ir, kartu su titaniška ištverme, beprotiškas rišlumas. Ir prie viso to, jie turėjo būti vieno tipo, ir vienodos spalvinės gamos. Galima tik įsivaizduoti kiek reikėjo laiko, dėmesingumo, pastangų, supratimo ir lėšų, kad sukurti tai, kas buvo įvardinama „gera gauja.“ To meto bajorai nežinojo kas yra šunidė. Grįžę iš medžioklės, visi – žmonės ir šunys, susiburdavo didžiojoje pilies salėje prie židinio, kartu šildydavosi, kartu valgydavo, kartu čia pat ant paklotų šiaudų, miegodavo. Šunidės atsirado vėliau, valdant Burbonams. Bet jie patys, pačius mylimiausius šunis vis tiek laikė savo apartamentuose.

Štai keletas išrašų iš karališkojo dvaro medžioklės žurnalo.

„Karaliui Liudvikui XIII pranešė, kad matė keistą elnią, kurio viena ragų šaka buvo išaugusi kaip priklauso, o kita horizontaliai. Karalius liepė pašaukti Korbinjaką, labiausiai patyrusį savo medžioklį ir pareiškė, kad nori sumedžioti tą keistą žvėrį. Korbinjakas iš ankstaus ryto pradėjo paiešką, elnią surado ir prieš pietus prasidėjo medžioklė. Pro karalių praėjo keturi elniai, bet keistąjį tik po didelių pastangų pavyko išstatyti prieš karalių. Tuojau pat buvo paleisti šunys ir po keturių valandų persekiojimo, elnias buvo nukautas.“

„1664 metų lapkričio 3 dieną, 8 val., dofinas ( karaliaus sūnus) Fonteneblo apylinkėse, iki pietų užvaikė du elnius. 3 val. po pietų susitiko su karaliumi ir buvo užvaikytas dar vienas elnias. Po to, dofinas vienas užvaikė ketvirtąjį elnią ir medžioklė buvo baigta.“

„1602 metų balandyje, Henriko IV skalikų gauja, ties Gerbo miesteliu pakėlė subrendusį elnią. Tas tiesiai praėjo iki Bloa miesto, po to ties Eskiur perplaukė Luarą ir įlindo į Ambrazo mišką; iš jo perėjo į Burdarjero mišką ir sugrįžo atgal, kur buvo pakeltas. Čia ir krito. Per visą persekiojimą, nė karto neužtaikė ant išdėstytų atsarginių šunų ir buvo paimtas tais pačiais šunimis, kurie jį pakėlė. Krito keletas žirgų ir elnią priimti suspėjo tik keturi ar penki raiteliai.“

„1685 metų kovo 21 dieną, vyriausias dofinas pakėlė senį vilką tie Versaliu. Vilkas jį nuvedė tiek toli, kad, kol jį paėmė, pakeliui krito aštuoni žirgai.“

„1685 metų birželio 18 dieną, vyriausias dofinas ties Vo de Serni pakelia vilką ir po dešimties valandų persekiojimo, paima ties Kroa.“

„1780 metais, de Lari su šešiolika šunų gauja Kutiumo miške pakelia vilką. Po kelių valandų šunys dingsta iš girdimumo zonos. De Lari, kartu su vyriausiu skalikininku, visą dieną praieško šunų ir jų neranda. Pakeliui klausinėdami kur kas juos matė, nusidangina į už 15 lje (1 lje = 4452 m) esantį Brakonjė mišką. Temstant aplinkiniai gyventojai pranešė, kad vilkas iš to miško šunis išvedė. Kitą dieną, jiedu grįžta atgal ir tame pačiame Kutiumo miške aptinka savo gaują besivaikančią tą vilką.“

Šnekamu laikotarpiu, Prancūzijoje buvo priimta laikyti, kad yra vienuolika pagrindinių skalikų veislių. Keturios pirmosios, dar prie Karolio IX, buvo vadinamos karališkosiomis.

  • Šv. Huberto skalikai,
  • Balti didieji karališkieji skalikai Bo arba Grefjė
  • Bretanės skalikai,
  • Šv. Liudviko pilkieji,
  • Gaskonijos skalikai,
  • Sent – Onž skalikai,
  • Normandijos skalikai;
  • Puatjė skalikai,
  • Bretanės skalikai,
  • Vandėjos grifonai,
  • Artua skalikai.

Šv. Huberto skalikai.

Ši veislė, kaip Flandrijos skalikai, žinoma nuo VIII amžiaus. Galvojama, kad jie galėjo kilti iš tų belgiškų skalikų, apie kuriuos užsimena Sirijus Italikas, kaip apie šunis su puikiais balsais ir nepamainomais šernų medžioklėse. Šv. Huberto skalikai buvo juodi su ryškiu įrudžiu ir tokiomis pat dėmėmis virš akių. Turėjo didelę galvą, ilgas ausis ir korpusą, gilią krūtinę, buvo dideli (?), masyvūs, pasižymėjo puikia uosle, stipriais, melodingais balsais, baisiu pykčiu bet kokiam žvėriui ir beprotišku rišlumu. Buvo labai ištvermingi, bet negreiti. Veislėje buvo balta atmaina. Apie baltus hubertus užsimena Diu Fuliu, Karolis IX, Salnovas ir kiti. Salnovas rašo, kad Ardėnuose šv. Hubertas laikė dvejopus šunis – juodus ir baltus. Ir vieni, ir kiti buvo dideli, stiprūs, azartiški, geros sveikatos, nebijojo nei drėgmės, nei šalčio. Juodieji puikiai vijo bet kokį žvėrį, bet kadangi dideliu greičiu nepasižymėjo, tai daugiausia buvo naudojami šernų medžioklėse. Baltieji gi „pripažino“ tik elnią. Ir vieni, ir kiti reikalavo kietos rankos, nes buvo linkę peštis ir mėgėjai pulti naminius gyvulius. Šv. Huberto vienuolynas, iki pat 1789-tųjų, kiekvienais metais siuntė karaliaus dvarui gaują šunų specialiai šernų medžioklėm.

Hubertai buvo plačiai naudojami kitų veislių išvedimui ir gerinimui. Yra žinoma, kad Liudvikas XII išvedė Grefjė skalikus, sukergdamas baltą hubertą su balta vižlų (?) veislės kale. Diu Fuliu pasakoja apie vieną baltą Lotaringijos princo hubertą, kuris, jo nuomone, buvo garsiųjų Lotaringijos skalikų pradininku.

Pradedant XVI amžiumi, šv. Huberto skalikų skaičius ima mažėti. Paskutiniais Liudviko XIV valdymo metais, juos daugiausia laikė Šiaurinės Prancūzijos didikai, kuriems imponavo hubertų universalumas. XIX amžiuje tos veislės šunų dar buvo galima rasti Ardėnuose, Vogeze ir Elzase. Bet jie jau buvo tik šešėlis buvusiųjų.

Balti didieji karališkieji skalikai Grefjė arba Bo

Vienas neturtingas bajoras, kokia tai proga, Liudvikui XI padovanojo baltą hubertą vardu Suljar. Karalius labai mėgo pilkuosius skalikus ir į padovanotą šunį nekreipė jokio dėmesio. Tai matydamas, Tuluzos gubernatorius Gastonas Lijonietis, išprašo Suljarą iš karaliaus, galvodamas jį padovanoti karaliaus dukrai hercogienei de Božė. Bet Normandijos gubernatorius ir vyriausias hercogienės de Božė medžioklis Jokūbas de Brezjė išprašo iš Gastono Lijoniečio Suljarą sau. Jau pirmais metais Suljaras pagarsėja, kaip nepaprastai puikus šuo. Kitais metais su juo sukergia baltą italų vižlų veislės kalę, kuri priklausė karaliaus sekretoriui (sekretoriaus pareigybė vadinosi „grefjė“). Vienam iš gimusių šuniukų, buvo duotas Grefjė vardas. Jis, kaip ir tėvas, buvo labai žymus. Visi trisdešimt jo vaikų, buvo puikūs šunys, nuo jų ir prasidėjo balti didieji karališkieji skalikai Grefjė.

Pranciškus I manė, kad Grefjė skalikams trūksta ūgio ir perkergia Grefjė kales iš admirolo d`Anebo gautu skaliku vardu Miro. Henrikas II, Grefjė skalikams prilieja hercogienės Marijos de Giz jam padovanoto balto skaliko vardu Baro kraujo. Iš tų visų kergimų sėkmingai gaunasi skalikai, geresni už pradininkus ir Karolis IX jų niekaip kitaip, kaip „karališkaisiais“, nevadino.

Į karališkąją gaują buvo atrenkami maždaug kurto dydžio, tik balti ar su nedidelėmis raudomis, ar juosvai rudomis dėmėmis šunys. Galvos jų buvo panašios į vižlų. Buvo nepakeičiami elnių medžioklėse. Subręsdavo anksti. Pasižymėjo fenomenaliu patikimumu. Salnovas, matęs juos daug kartų darbe, rašo buvęs liudininku, kada gauja nepametė vejamo elnio net tada, kai šis kirto 600 (?!) elnių bandą ir priduria, kad tai ne pavienis faktas. Toliau jis rašo, kad ieškodami, Grefjė uodegas laikė užriestas ant nugaros, o kai vydavo elnią, uodegas laikydavo lygiai su nugara ar žemiau jos. Nebijojo jokio karščio ir elnią persekiodavo, kaip ir vėsiu metu. Vasarą į vandenį ėjo noriai, bet šaltu metu jo vengdavo. Buvo pavyzdingai paklusnūs: prieš 30 šunų gaują iššoko elnias ir nei vienas neišdrįso jį vytis be skalikininko leidimo. XVI-XVIII amžiais, karaliai elnius medžiojo tik su Grefjė skalikais. Skalikų žinovas Gafe de la Brifordjeras rašo, kad Prancūzijoje Grefje skalikai yra ypatingoje pagarboje. Karaliai, princai ir kiti didžiūnai savo medžioklės komplektuose laiko juos tik elnių medžioklėm. Jie vienodai patikimi ir vienodai puikiai varo tiek sunkiuose, tiek lengvuose plotuose. Jis sakosi buvęs liudininku, kaip gauja Grefe skalikų atskyrė stirnino pėdsakus nuo stirnos (?). Kitą kartą matė, kaip gauja užvaikė elnią, paleisti po valandos elniui prabėgus ir, kurio pėdsaką buvo užtrypusi paskui jį nubėgusi elnių banda. Dar yra matęs, kaip gauja lėkė pėdsaku, šone nuo jos iššoko kitas elnias ir iš 60 šunų, 40 net galvos nepasuko į jo pusę. Pasak jo, turint supratimą ir sąlygas, iš Grefe galima padaryti bet ką.

Bretanės skalikai

Karolio IX požiūris į juos buvo atsainus. Jam jie buvo negražūs ir „maišyti“, nes manė, kad jie yra kilę suliejus į vieną pilkuosius ir Grefjė. Skalikų žinovas Diu-Fuliu laikėsi kitos nuomonės. Pasak jo, tai labai sena veislė, kuri Bretanėje buvo žinoma nuo neatmenamų laikų. Ypač populiari ji buvo Pranciškaus I laikais. Vienas jo medžioklių, Gi de Vanas turėjo garsią Bretanės skalikų gaują. Labai senoje Lambalio miesto kronikoje yra įrašas, sakantis, kad tuometinis miesto šeimininkas pakėlė elnią Pontevero grafystėje, vijo jį keturias dienas ir pagaliau paėmė prie Paryžiaus. Hercogienė Božė irgi laikė bretaniečius. Žymusis Miro, apie kurį ėjo kalba , kaip apie Grefjė veislės gerintoją, buvo iš tos gaujos. Štai ką apie Bretanės skalikus sako jų žinovas Mortemero abatas Jokūbas diu Bekas: „Jie patys geriausi, po Grefjė. Tie šunys azartiški, iniciatyvūs, su puikia uosle, bet karštį perneša ne taip gerai, kaip Vandėjos skalikai, bet už tai už juos aršesni. Aukštis geras (?), korpusas taisyklingas ir tvirtas, gražūs, nebijo nei drėgmės, nei šalčio, mieliausiai veja elnius, yra labai užsispyrę ir nepaklusnūs. Uoslę jie turi puikią, bet per tą baisų azartą, senus pėdsakus narplioja sunkiai, mat nekantrauja greičiau pakelti žvėrį. Taip pat nemėgsta, kada žvėris pradeda lėkti ratais. Tada atsitinka taip, kad pėdsaką prašoka ir gaištasi laikas kol vėl ant jo pastato. Todėl juos dažniausiai naudoja medžiojant tuos žvėris, kurie ratų nedaro – vilkus ir šernus. Nepamainomi ten kur užšlamštintos, sunkios vietos. Geriausiais laikomi tie, kurių spalva iš ryškios rausvai rudos pereina į juosvai rudą.“

Pilkieji šv. Liudviko skalikai

Štai ką apie jų atsiradimą rašo Karolis IX: „Karalius Liudvikas Šventasis, išvyko užkariauti Palestiną ir pateko į nelaisvę. Jis mėgo gerus daiktus ir medžioklę. Į nelaisvės pabaigą sužino, kad Totorijoje (?) yra puiki skalikų veislė elnių medžioklei. Padėjo daug pastangų, bet kai sugrįžo Prancūzijon, su savimi parsivedė visą gaują tų skalikų. Šita veislė, kurią pavadino „pilkaisiais skalikais“ ir tapo karališkąja.“

Diu-Fuliu, gyvenęs XVI a., rašo, kad pilkieji yra populiarūs ir labai mėgstami, tinka bet kokiai medžioklei, nes vienodai gerai varo bet kokį žvėrį. Geriausi yra tie, kurie turi pilką balną ir rusvas kojas. Jų tarpe pasitaiko išblukusiai gelsvų, bet jie ne tokie ištvermingi ir ne tokie greiti. Nelabai tinka pompastiškom medžioklėm, nes nemėgsta didelio žmonių sambūrio ir triukšmo. Tas šurmulys juos „užveda‘ ir jie labai karščiuojasi. Privengia karščio ir nemėgsta gudraujančių, pėdas mėtančių žvėrių. Bet, jei žvėris eina tiesiai, tai už juos greičiau persekiojančių sunku rasti. Labai prisirišę prie savo skalikininko, todėl su svetimais varo blogiau. Jų išskirtinė savybė yra ta, kad jie puikiai žino kas iš gaujos linkęs „meluoti“ ir tokiam užlojus, niekas prie jo neprisijungia. Tai darbinė veislė, nebijanti nei drėgmės, nei šalčio ir, jei tik pajaus, kad žvėris ima ilsti, tai jo nė už ką nemes ir būtinai paims.

Karolis IX savo kūrinyje „La chass royale“, pilkuosius skalikus vertina labai aukštai ir kitaip kaip karaiškaisiais, nevadina. Jis rašo, kad jie didelio ūgio, ausys išaugusios aukštai, korpusas platus ir tvirtas, užpakalinės kojos tiesios, kampai geri, pėda sausa. Uoslė jų silpnesnė nei hubertų, dėl to ir maniera vyti žvėrį kitokia. Hubertai veja neskubėdami, o pilkieji lekia greitai, šalia pėdsako, būriu, nepamesdami vienas kito iš akių. Tik paleisti, dar neužuodę pėdsako, per tą azartą, metasi ieškoti skalydami. Jei prieš gaują, kuri vejasi žvėrį, iššoko kitas, gauja mesis vytis jį ir jokia jėga jų nesustabdys. Gerai jei lieka vienas kitas patyrės šuo. Apie juos galima pasakyti, kad tai pasiutę šunys, su kuriais kiekvieną minutę rizikuoji nusisukti sprandą. Jei elnias negudrauja, tai užvaikys labai greitai, bet, jei pradėjo pėdas mėtyti, geriau šunis sušaukti ir joti namo.

Pasak Jokūbo d`Beko, geriausi – su tamsiai pilku balnu, ryškiu įrudžiu ir antakiais, pilnomis ugnies akimis, storomis, trumpesnėmis nei kitų skalikų uodegomis, šiurkščiu plauku, pilku poplaukiu. Pasižymi nežabota energija ir atsidavimu darbui iki užsimiršimo. Azartas, paieškos greitis, ištvermė, plėšrumas, balsingumas – paperkantys. Bet, kaip trūkumą, įvardina jiems būdingą pėdsako pametimą, žvėries keitimą, kas nutinka per tą nežabotą azartą.

XVIII a. autorių aprašymai panašūs, bet jie mažiau žavisi pilkaisiais. Ir tai suprantama. Sumažėjo miškų plotai, sumažėjo žvėrių skaičius, medžioklės tapo retesnės, pradėtas branginti kiekvienas pakeltas žvėris. Todėl labiau buvo vertinami šaltakraujiškesni, nesiblaškantys, metodiškai pėdsaku einantys šunys. Azartiški, nesusivaldantys, keičiantys žvėrį pilkieji tapo nereikalingi. Jie dar buvo išlikę ten, kur vienas asmuo ar giminė valdė didelius žemės ir miškų plotus, ir dalį gautų pajamų galėjo skirti faunos gausinimui.

Apibendrinus gausią medžiagą apie šv. Liudviko skalikus, detalesnis aprašymas būtų: šuo aukštas, galva gana didelė, kakta platoka, snukis (apie) pusė galvos ilgio, akys tamsios, labai gyvos, ausys prigludusios, trikampės, aukštai išaugusios, korpusas galingas, platus, nugara kiek išlenkta, uodega stora, nesiekia kulno, kardo formos, su vos žymia nuokara. Kojos – priekinės ir užpakalinės – tiesios, lygiagrečios, kampai gerai išreikšti, pėdos tvirtos, išgaubtos, pirštai suglausti. Spalvos: su tamsiai pilku balnu, su ryškiai rudu balnu, išblukusiai gelsvi su tamsesniu tos pačios spalvos ar pilkšvu balnu ir visos variacijos su įvairaus intensyvumo įrudžiu ir tokiais pat antakiais. Plaukas grubus, poplaukis nuo šviesiai iki tamsiai pilko. Labai azartiški, puikiai ieško, išskirtinai ištvermingi, nebijo drėgmės ir šalčio, plėšrūs, vienodai gerai veja bet kokį žvėrį, tačiau linkę persekiojamą keisti į iššokusį prieš nosį. Pasižymi įvairiais, melodingais ir stipriais balsais, ir tuo, kad gauja visada išsirenka sau vadą. Nepaprastai prisirišę prie savo skalikininko, nemėgsta didelio žmonių būrio ir jų sukelto šurmulio.

Veislė iki šių dienų neišliko.

  • Lietuvos Kinologijos Centras