Anglų seteris

Seteriams pradžią davė spanieliai. Šunys tokiu pavadinimu pirmą kartą paminėti 1570 metais. Formavo juos gamtinės sąlygos ir medžiotojų poreikiai. Veislių buvo tiek kiek buvo veisėjų: kiekvienas turėjo savo viziją ir pagal tai formavo savo šunis. Oficialiai veislės gimtadieniu priimta laikyti 1861 metus, kai į parodą susirinkę seterių augintojai sutarė, kad nuo šiol bus trys, regionų vardais pavadintos, seterių veislės: anglų, airių ir škotų.

Anglų seteris – aukštuomenės šuo. Kiekvienas lordas laikė savo pareiga veisti šiuos šunis. Žymiausias buvo seras Edvardas Laverakas, kuris šiems šunims atidavė pusę amžiaus. Todėl nenuostabu, kad kartais angų seterį kas pavadina laveraku. Tai lyg veislės sinonimas. Šios veislės šunis mielai vaizduoja dailininkai, apie juos rašomi grožinės literatūros kūriniai. Jie labai tinka šeimai. Ramesni už airius, supratingi, palyginti nesunkiai dresuojami. Judesiai grakštūs, lengvi, minkšti kaip kačių. Tai labai puošnūs šunys. Būna balti, nutaškyti juodomis dėmėmis, žydri, šėmi.

Su jais medžiojama bet kokioje vietovėje, bet geriausia – pelkėtose vietose ir drėgnose žemumose. Mūsų medžiotojų tarpe seteriai nėra populiarūs. Tikriausiai dėlto, kad tas kas r e a l i a i su seteriais yra medžiojęs rudenį, žino kaip jis atrodo po geros medžioklės šabakštynais tapusiuose laukuose. Jį po tokių medžioklių norisi nukirpti, nes iššukavimas ir šuniui, ir visai šeimynai tampa tikrų tikriausia kankyne.

  • Lietuvos Kinologijos Centras