Airių seteris

Kažkada juos vadino rausvakailiais spanieliais. Patys airiai juokauja, kad seterių kailiukų spalva tokia, kaip jų pačių ševeliūrų. Kai kas dar prideda, kad tiek pat ir užsispyrę. Airiai labai savarankiški, mėgsta laisvę ir erdvę. Turėdami neišsenkančios energijos užtaisą, būna laimingi tol kol būna gamtoje. Netinka nejudriems ir nuolaidiems žmonėms: jiems reikia ilgų pasivaikščiojimų ir nuoseklaus, be nuolaidžiavimų auklėjimo. Airių seterių dresavimas ne iš lengvųjų. Turi stiprų medžioklės instinktą ir kai jis šunį užvaldo, paklusnumas primirštamas. Bet, jei nuoseklia dresūra pavyksta tvirtai jį laikyti, airis būna puikus pagalbininkas.

Airių seteris atsirado tada, kai kartu su karaliaus Karolio I mirtimi, užmarštin nuėjo ir medžioklė su sakalais. Prireikė šunų, kurie galėtų surasti, pabaidyti ir atnešti nušautą paukštį. Geriausiu tų laikų patinu buvo Palmerstonas. Jo galvos iškamša dar ir šiandiena puikuojasi Niujorko Yeldorf – Astorija viešbučio vestibiulyje. 1885 metais, Dubline susirinkę augintojai įsteigė airių seterių klubą ir, visą mėnesį posėdžiavę, patvirtino seterio standartą. Šiandiena jie geriau žinomi kaip šou šunys. Būdami elegantiški, efektingų spalvų, visada geranoriški, be šešėlio agresijos, jie tampa šeimos numylėtiniais. Jų spalvos yra dvejopos: vienspalviai kaštoniniai ir balti su rudomis dėmėmis.

Dokumentuotų žinių apie airių seterių kilmę yra nedaug. Žinomi jie nuo XVI amžiaus. Airijoje vienas pirmųjų juos pradėjo veisti Morisas O`Konoras. 1779 metais išsinuomotoje sodyboje jis dresavo airių seterius džentelmenams ir pats juos augino. Jo seteriai buvo kaštoniniai su baltomis dėmėmis. Vėliau baltos spalvos daugėjo. XIX amžiuje kaštoniniai seteriai beveik išstūmė dėmėtuosius ir šie atsidūrė ties išnykimo riba. Tik nuo 1920metų pradėta dėti pastangas nykstančiai dėmėtai spalvai išsaugoti.

Apie šias dvi veisles lietuvių kalba medžiagos internete yra daug.

  • Lietuvos Kinologijos Centras