Istorija

Kinologija – mokslas apie šunis (kynos – šuo, logos – mokslas). Nagrinėja šunų kilmę, anatomiją, fiziologiją, eksterjerą, veisles, priežiūrą, mokymą, parodų ir bandymų organizavimą.

Šuo (Canis familiaris) priskiriamas šunų (Canidae) šeimai, plėšrūnų (Carnivora) būriui. Visuotinai priimta, kad tai pirmas žmogaus prijaukintas gyvūnas. Tačiau ne pirmas, kurį mėginta prijaukinti. Prieš keletą metų Artimuosiuose Rytuose atkastuose 17 – 15 tūks. m. senumo palaidojimuose, rasta rudosios lapės kaulų ir net visi griaučiai. Jų gausa ir padėtis kapavietėse leidžia daryti prielaidą, kad pirmiausia žmogus mėgino prijaukinti lapę. Ir tik bandymui nepavykus, ėmėsi šuns protėvių. Šuns protėvių kaulų stovyklavietėse ir palaidojimuose ėmė rastis prieš 15 – 12 tūkst. m. Kas buvo šuns protėviu, nėra tikrai aišku iki šiol. Vieni teigia, kad tai vilkas, šakalas, lapė, kiti, kad vilkas, šakalas ir kojotas. Treti, kad tik vilkas. Pastaroji nuomonė dabar vyraujanti. Jos naudai kalba panašumai tarp šuns ir vilko. Panašios jauniklių elgsenos, vienodai buriasi į gaujas ir paklūsta stipriausiam (šuns gauja – šeima, o vadas – kas išsikovoja), vienodi parazitai ir ligos, toks pat dantų (42) ir chromosomų (78) skaičius, gyvenimo trukmė (12-16 m.). Tačiau visa tai tik prielaidos ir tvarkos siekimas sistematikoje.

Prieš 12 tūkst. m. šunys jau buvo paplitę visame pasaulyje. Konkretūs poreikiai sąlygojo šuns protėvių atranką, kryžminimą. Formavosi veislės, gal tiksliau – tipai, kurie geriausiai buvo prisitaikę konkrečiose sąlygose. Šveicarijos durpynuose (ankstyvasis neolitas, V-II tūkst. prieš Kristų) surasta nedidelių, panašių į šiandieninius špicus, šunų kaukolių. Juos augino polinių gyvenviečių žmonės. Labai panašius šunis šiandien augina šiaurinės Sumatros gyventojai batakai. Jie, iki pat XX a. pradžios, gyveno trobelėse, pastatytose ant 2-5 m aukščio polių. Šunys kopėčiomis karstėsi be jokio vargo. Manoma, kad iš polinių šunų kilo špicai, šnauceriai, pinčeriai ir kai kurie terjerai.

Prie Ladogos ežero, polinių gyvenviečių liekanose, rasta didesnio šuns (Canis familiaris Inostrancewi Anuczin) griaučiai. Iš jų kildina šiauriau paplitusius aviganius. Gerokai piečiau iškasta (Canis familiaris Putjatini Studer) pavadinto šuns liekanos. Jo kaukolė panaši į Australijos dingo.

V-II a. pr. Kr. Austrijoje rasta kaukolių, panašių į skalikų. Veikiausia tai buvo medžiokliniai šunys. Ir panašu, kad labai vertinami, nes dalyvaudavo religinėse apeigose: buvo aukojami dievams. Kitas panašus šuo rastas Čekijoje. Iš jo kildina vokiečių, škotų ir dalį kitų aviganių.

Iš mažai žinomo labai didelio šuns (Canis familiaris Decumanus Nehring) kildina doginius šunis.

Šiaurės Europoje, Skandinavijoje randama vadinamų briedinių šunų liekanų, iš kurių kildina laikas. Su tokiais jau buvo medžiojama V a. pr. Kr.

Truputis istorijos

Egipte, freskose vaizduojamas į dabartinį saliukį panašus šuo (Canis familiaris Leineri Studer). Legendoje teigiama, kad kaip tik toks šuo buvo paimtas į Nojaus arką. Kai ši prakiuro, šuo nosimi skylę užkišo.

Šunis labai mylėjo graikai ir romėnai. Bet tai jiems netrukdė didžiulius, piktus dogų ir mastifų protėvius naudoti karo veiksmuose. Apkaustyti šarvais ir antkakliais su styrančiais peiliais, užsiundyti jie puldavo priešų gretas ir neretai nulemdavo kautynių baigtį. Taikos metu, saugodavo vilas, rūmus, pasienio punktus, galvijų, avių bandas. Amfiteatruose kaudavosi tarpusavyje, su gladiatoriais ir su laukiniais žvėrimis.

Viduramžiais medžioklė tampa prestižu: garbingu ir tauriu užsiėmimu. Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje, Britanijos salyne statomos medžioklių pilys, kuriasi daugybė šunidžių, šunys skaičiuojami šimtais, atsiranda profesionalūs šunininkai, dresuotojai, medžioklių žinovai ir rengėjai. Tuo metu Prancūzijoje užgimsta parfosinė medžioklė, kurios metu skalikai, pakėlę vieną žvėrį, nesiblaškydami jį persekiodavo iki galo. Geri šunys žvėrį gindavo 8-9 val. Toks medžioklės būdas ilgiausiai išsilaikė Anglijoje. Uždraustas prieš pora metų. Lapės lengviau atsikvėpė.

Išradus šaunamąjį ginklą, šunų reikėjo mažiau, nes jie, besikaudami su šernais ir lokiais, jau taip masiškai nežūdavo. Bet prireikė nuovokių šunų, kurie vykdytų medžiojamo objekto paiešką, parodytų jo buvimo vietą ir atneštų nušautą. Atsiranda dabartinių paukštinių šunų protėviai.

Anglai XII a. pradėjo rengti šunų kovas su buliais. Iš pradžių dalyvaudavo įvairių veislių šunys. Vėliau, kartu su taisyklėmis, išsikristalizavo pagrindinė toms kovoms skirtų šunų veislė – anglų buldogas.

 

Šunų kovos su buliumi

Šias kovas uždraudus, 19 a. Paplito žiurkių pjudymas šunimis.

Jos XIX pabaigoje irgi buvo uždraustos.

1859 metais Anglijoje įvyko pirmoji Pasaulyje šunų paroda, kurioje dalyvavo 50 pointrerių ir seterių. 1873 metais anglai įkuria pirmą pasaulyje šunų klubą – English Kennel Club. Pradedama pildyti Veislių kilmės knyga.

Šuo tarnavo ir tebetarnauja kaip maisto šaltinis. Šiandiena šuniena tebeprekiaujama Azijoje, Sumatroje, Taityje, Havajuose, Afrikoje. Europoje didžiausi mėsinių šunų turgūs buvo Prancūzijoje ir Vokietijoje. Dar XIX a. viduryje, retas Vokietijos kaimas neturėjo šuniena prekiaujančios parduotuvės. Ją valgė ir pirkiose, ir rūmuose.

Pas mus

Lietuvių protėviai gyveno milžiniškame plote. Prekyba ir karinės ekspedicijos vyko visomis kryptimis. Kartu su prekėmis ir kariniu grobiu parsigabendavo namo ir šunų. Viduramžių diduomenė augino gaujas įvairiausių veislių šunų. 1566 m. II-jame Lietuvos statute minima 11 šunų veislių. Jų tarpe kelios skalikų.

1525 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Prūsijos kunigaikščio garbei surengė medžioklę, kurioje nukentėjo apie 100 šunų. Tame pačiame amžiuje, austrų keliautojas Z.von Herberšteinas aprašo ties Augustavu vykusią stumbrų medžioklę. Šunys, atskyrę kelis žvėris, varė link pasislėpusių medžiotojų, kurie ginkluoti lankais ir ietimis, drąsiai stumbrus pasitiko. Traumos buvo dažnos. Pasitaikydavo ir mirčių.

Nykstant valstybei, nyko dvarai, nyko šunynai. Po Pirmo pasaulinio karo, 1921 metais, T. Ivanausko iniciatyva, susikuria Taisyklingosios medžioklės draugija, kuri per spaudą agitavo medžioklinių šunų savininkus ateiti ar parašyti ir registruoti augintinius draugijos veislių knygoje. Bet darbas ėjosi lėtai, šunų savininkai tai darė be entuziazmo. Latviai šuo požiūriu buvo daug geriau organizuoti, su didesniu entuziazmo užtaisu. Jie rengė parodas, į kurias vyko ir lietuviai. Ir tik po pirmų parodų Latvijoje, patriotizmas paėmė viršų, darbas pajudėjo ir Lietuvoje. Bet Antrasis Pasaulinis karas viskam padarė galą.

Po karo, 1945 m. kovo mėn. profesoriai T. Ivanauskas, J. Žemaitis, dainininkas K. Petrauskas, fabriko „Kova“ direktorius R. Budrikas, tarnautojai V. Paleckis, E. Čipkus, B. Nikolskis įkuria Kauno medžiotojų draugiją. 1947 metais įkuriama Lietuvos medžiotojų draugija. O kai prie jos 1960 metais prisijungė žvejai, tapo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Netrukus įvyko pirma draugijos surengta medžioklinių šunų paroda. Tuo metu skaitlingiausi buvo skalikai. Jų priskaičiuota apie 650.

1975 m. įkuriama kinologinė komisija, pradedama rašyti veislių kilmės knyga. Čia didžiausias nuopelnas šviesaus atminimo vyriausiajam kinologui Adolfui Kuzaviniui. Žemaitijoje senos bajorų giminės palikuonis Zigmas Goštautas ėmėsi atgaivinti lietuvių skalikų veislę. Šiame kilniame darbe A. Kuzaviniui ir V. Klovui talkino Kauno zonos kinologas Česlovas Skirmantas, Panevėžio zonos kinologas Vytautas Morkūnas, kinologas A. Penkauskas. Man keletą kartų teko dalyvauti skalikų paieškose Žemaitijoje. Kartu su Č. Skirmantu važiuodavome į Panevėžį, čia sėsdavau už V. Morkūno „Volgos“ vairo, abu garbūs kinologai įsitaisydavo gale ir važiuodavome ten kur pagal nuogirdas ir nuorodas buvo tikimasi aptikti išlikusių lietuvių skalikų. Tų kelionių metu išgirdau įvairiausių istorijų apie medžiokles ir gavau daug naudingos informacijos apie medžioklinius šunis apskritai ir apie lietuvių skalikus konkrečiai. Pamatyta dalis geriausių to meto skalikų ir abiejų kinologų, su išsamiais komentarais išsakyti vertinimai, suformavo lietuvių skaliko „matymą“, padėjo suvokti jo išskirtinumą ir bendrumą su panašiomis veislėmis.

1966 m. surašomas pirmas lietuvių skaliko standartas. 1983 metais jis patikslintas: etalonu buvo pasirinktas lietuvių skalikas CIGIS.

Jovariškių zoofermoje įkurtame medžioklinių šunų veislyne, buvo pradėti veisti lietuvių skalikai, laikos, foksterjerai, jagdterjerai, taksai, kurtsharai, dratharai. Ten pat įrengiami dirbtiniai urvai ir 24 ha voljeras šernams. Jovariškėse vykdavo bandymai ir varžybos. Mintyse palyginau: dabartiniai 4-6 ha voljerai ir paieškai skirtos 10 min., ir tuometinis 24 ha voljeras ir paieškai – 20 min. Įdomu, kiek iš šiandiena liaupsinamų favoritų sudirbtų diplomui?

Į respublikines parodas teisėjauti buvo kviečiami specialistai iš Rusijos ir Vokietijos. Parodų išvakarėse, kviesti specialistai vesdavo seminarus, po parodų vykdavo aptarimai. Bet 9-to dešimtmečio pabaigoje, dėl visos eilės objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kinologinis darbas ėmė silpti ir prasidėjus pertvarkoms, jis riedėjo tik iš inercijos. Didžioji dauguma aktyvių šunų augintojų suprato, kad reikalinga nauja idėja. Ir Lietuvos Laikų savininkų klubas buvo įkurtas kaip atsakas į medžioklinėje šunininkystėje stojusį štilį.

Pačio Klubo idėja man gimė, geriant arbatą su Glitiškių girininkijos girininku Arvydu Kasperaičiu. Pradėjau pokalbius su „aktyvu“. Medžiotojai, kurie jau ne vienerius metus buvo atidavę laikoms, idėjai pritarė. Susiformavo iniciatyvinė grupė, kurioje buvo tuometinis Kauno medžioklės ūkio direktorius K. Pieniuta, jo pavaduotojas J. Račinskas, kinologai V. Bogačiovas, V. Narkevičius, A. Kasperaitis, V. Valius, S. Petuchas, G. Naujokaitis, R. Akelaitis, A. Dziadas, aktyvūs laikininkai Ričardas Cvirka, R. Kaminskas, A. Kudirka, A. Kurcikevičius, E. Gurkšnys, A. Karabinas, L. Vilčinskas. (Tikriausiai yra čia nepaminėtų, dėl ko atsiprašau ir prašau susisiekti, kad galėčiau įrašyti). Vyko diskusijos – kam reikalingas klubas, kokie būtų jo tikslai, kaip juos įgyvendinsime. Vėliau prieita prie personalijų – kas jam vadovaus. Kaip idėjos autoriui, vadovauti siūlė man. Atsisakiau ne iš kuklumo, bet todėl, kad tuo metu aš daugiau laiko praleisdavau Rusijoje nei Lietuvoje. Klubo veiklai priešokiais nepavadovausi. Kas pasiūlė G. Žiūko kandidatūrą – neatsimenu (jei kas pamenate, būtų gerai, kad įvardintumėte). Buvo keli pokalbiai su juo ir, jei neklystu, tada dar paaiškėjo, kad jis tikriausiai bus įdarbintas Kauno medžioklės ūkyje kinologu, tai tuo metu atrodė, kad kandidatūra visai tinkama.

Pradžioje, iniciatorių atžvilgiu Adolfas Kuzavinis buvo nusiteikęs priešiškai. Bet kai klubas pradėjo veiklą, vyriausiojo kinologo garbei būtina pasakyti, kad jokių kliūčių nedarė. Dar daugiau, džentelmeniškai buvo sutarta, kad abi struktūros, siekdamos bendrų tikslų, bendradarbiaus, kaip lygiaverčiai partneriai. Jam pasitraukus, tradicija nebuvo pažeista iki pat E. Tijušo paskyrimo LMŽD vykdančiuoju direktoriumi. Tai kas vyko po to, tie kas domėjosi medžioklinės šunininkystės peripetijomis, – žino. Tie kas nežino, pavartę hunter.lt archyvą, vienokią ar kitokią nuomonę susidarys.

Galima sakyti, kad šiandiena nei LMŽD, nei LLSK, nei JAK tikros šunininkystės neturi. Šunininkystėje organizacijos identitetą „įkūnija“ ne klubo pavadinimas, bet išduodami dokumentai. Taip yra visame Pasaulyje. Klubai veda veislės knygas, registruoja kergimus ir gimusius šuniukus, išduoda jiems kilmės liudijimus. Nei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, nei Lietuvos laikų savininkų klubas, nei Jagdterjerų augintojų klubas patys kilmės liudijimų neišdavinėja. Juos išduoda Lietuvos kinologų draugija. FCI statutas nedraudžia turėti klubinius kilmės dokumentus. Pas mus turėti savus dokumentus neleidžia LKD, vadovaudamasi bendradarbiavimo sutartimi. Sutartimi, pagal kurią LMŽD, sena, savarankiška visuomeninė organizacija savanoriškai atsisakė dalies funkcijų, kuriuos jai privalomos pagal jos pačios Įstatus. Kada privalomų funkcijų atsisakymas įsirašomas sau į nuopelnus? Tada kai sutartį sudarinėja ir ją pasirašo apie patį sutarties dalyką nė velnio nenutuokiantis.

Visas Pasaulis mato ir kalba apie negatyvą, kuris susikaupė kinologijoje FCI funkcionierių dėka. O kai kurie mūsų šunininkystės šulai į ją žiūri kaip į Dievo pateptąją ir už vienintelį kritinį žodelį jos adresu, „eretiką“ puola kaip viduramžių inkvizitoriai: „Ant laužo jį!“ Kam jie meldžiasi? Stabui, kuris per 100 metų didžiąją dalį sveikų, funkcionalių, darbinių veislių pavertė ligų maišais, neįgalinčių atlikti darbo kuriam buvo sukurtos. Stabui, kuris juos laiko podukros vietoje: dviems-trims padalino postus, tačiau savo „elitinėse“ parodose teisėjauti neleidžia. Ką jie puola? Tuos, kurie visa tai mato ir atvirai kalba apie problemas ėdančias FCI iš vidaus. Beje, keletas metų atgal, kol dar nebuvo gavę statistų vaidmens LK draugijoje, koneveikė ją žodžių nesirinkdami. Gyvenimas – visko kaita. Gali keistis ir pažiūros. Bet jos pasikeičia ne per vieną dieną, – procesas būna ilgas ir skausmingas. Per vieną naktį pakeistos pažiūros –

paprasčiausias išverstaskūriškumas.

Respublikinio medžioklinio šunininkystės centro (RMŠC) atsiradimą išprovokavo LMŽD ir LLSK. Kai LMŽD, o vėliau LLSK ir JAK sukrito į LKD glėbį, Respublikoje neliko jokios alternatyvos. Tačiau ne visiems buvo priimtinas statistinio vieneto vaidmuo LKD sudėtyje. Žmonės skambino ir ragino kažką daryti. Tas „kažkas“ galėjo būti tik nauja organizacija. Internete užtikau jau užregistruotą pavadinimą ir, sutarus su jo turėtoju, 2010 metų rugpjūčio 1 dieną įsigijau Respublikinį medžioklinės šunininkystės centrą. Rugsėjo 6 d. išėjo Aplinkos ministro Įsakymas, pakeičiantis medžioklės taisykles ir ten – staigmenėlė – medžioti leidžiama tik su FCI (suprask LKD) registraciją turinčiais šunimis. Spalio 11 d. buvau priimtas Ministro ir pateikiau prašymą. Perskaitė ir pirmi jo žodžiai buvo: „Taip negali būti! Šis punktas bus pakeistas.” (Čia jis apie ta nelemtą Taisyklių punktą 18.5.) Ir žodį tesėjo. . Gruodžio 10 d. punkto 18.5 turinys buvo pakeistas.

RMŠC centro veiklos beveik nesijaučia. Tai suprantama. Turi bent paaugti tie su kuriais galima būtų veikti. Centras daugiau žinomas už Respublikos ribų. Tradiciškai teisėjaujame Latvijoje. 2011 m. pasirašyta sutartis su Pasauliniu kinologijos aljansu (PKA). 2012 m. gruodyje pasirašytas ketinimų protokolas su IKU, kuris gegužyje pavirs bendradarbiavimo sutartimi ir Centras taps IKU atstovu Lietuvoje. Praeitą rudenį teko teisėjauti dviejose IKU parodose Latvijoje, iš kurių viena buvo tarptautinė. Buvau pakviestas ir 2012 m. gruodžio 8-9 dienomis teisėjavau tarptautinėje IKU parodoje Maskvoje, kurioje dalyvavo virš 1 000 šunų. Per dvi dienas teko teisėjauti 16 skirtingų veislių iš kurių tik 5 priskiriamos medžioklinėms.

Nujaučiu klausimą: „Ką veiks Respublikinis medžioklinės šunininkystės centas organizacijose, kurios savo struktūromis identiškos FCI. ir į kurią Centras žiūri labai kritiškai.“ Pradėsiu nuo to, kad Centras taip pat kritiškai žiūri ir į tą organizaciją su kuria pasirašė (PKA), ir į tą (IKU) su kuria pasirašys bendradarbiavimo sutartį ir taps jos atstovu. Pagal sutartis, Centras, kaip yra dabar, taip ir toliau išlieka absoliučiai savarankiška visuomenine organizacija. Medžioklinėje šunininkystėje nesikeičia niekas. Jokių CAC, CACIB, BOB ir t.t.; jokių parodų čempionų, kai ringe 5 šunys, – žodžiu nieko pagal PKA ir IKU statutus ir viskas kas tradiciškai priimta medžioklinėje šunininkystėje. Tokia buvo Centro pozicija ir, kai kalbi su adekvačiais žmonėmis, būni suprastas ir susitari.

Be to, Centras, kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis, atstovaujančiais medžioklinę šunininkystę, po Naujųjų metų pasirašė tarptautinės organizacijos steigimo sutartį. Visi reikiami dokumentai jau kadastre ir artimiausiomis savaitėmis paskelbsime apie jos gimimą.

 Dabar gali kilti antras klausimas. Kam viso to reikia? Tam, kad neužsidaryti savyje ir nevirti vien savose sultyse. Paaugs šunys, turime ekspertų, iš kurių keletas, savo veislėse nepadarys sarmatos jokio rango parodose. Ir pati pirmoji – jungtinė visų medžioklinių šunų tarptautinė paroda kovo 23 dieną Rygoje.

Bus tęsinys…

  • Lietuvos Kinologijos Centras