Problemos

John Broadhurst                                                          APIE ŠOU-RINGUS

Darbinių veislių skaičius, sugadintų šou, kiekvienais metais didėja. Pointeriai negali rasti medžiojamųjų paukščių. Basetai ir blodhaundai neseka pėdsaku. Foksterjerai, kažkada maži ir vikrūs, pavirto dideliais, stačiomis kojomis sutvėrimais ir į lapės olą nebelenda. Senbernarai, buvę stipriais ir ištvermingais, šiandiena taip pažeisti displazijos, kad sunku rasti tokį, kuris neoperuotas sulaukia senatvės. Airių seteriai, kadaise su puikia pieška, šiandiena tapo tokie užuomaršos, kad grįžę iš pasivaikščiojimo, neranda paradinių durų. O koker spanieliai, praeityje neprilygstami „kišeninio dydžio“ medžiotojai, nuveisti iki mopsų su pudelių vilna, tesugebančių pasiklysti šeimininko sode.

 Nei viena darbinė veislė, kurias matome parodose, negali atlikti darbo, kuriam buvo sukurtos.

 Fermeriai, išvesdami naujas karvių ar avių veisles, vertina jas pagal produktyvumą – mėsos-pieno ar vilnos kiekį, – kas turi rinkos kainą, kuri labai nepasikeis, net jei visi kaimynai ims veisti tų pačių veislių gyvulius.

 Visiškai kitas dalykas šunų veisimas parodoms. Jis nukreiptas į sąvokas „gražus“ ir „madingas“.

 Žymus olandų genetikas E. L. Hagedoorn, daugelį metų konsultavęs kinologines organizacijas visame Pasaulyje, sakė, kad šou-ringai naikina darbines veisles. Ir laikas patvirtino, kad jis buvo teisus. Dar 1939 m.

savo knygoje jis rašė: „Didumai veislių šou-ringai – ne pagalba, bet pavojus. Veisėjai kreipia dėmesį tik į tuos standarto punktus, kurie vertinami parodos metu ir visiškai nesidomi daug svarbesniais, kurie šou pasirodymuose nevertinami. Pasirodymai šou-ringuose neturi nieko bendro su veislės naudingumu. Tai tik tuštybių konkurencija“.

 Vestminsterio organizatoriai ne kartą pompastiškai trimitavo: „Mūsų paroda – ne grožio konkursas. Mes turime supratimą kaip turi atrodyti veislės ir ką jos turi daryti“… Paaiškinkite tai afgano šeimininkui, kuris ištraukė jį iš narvo vien tam, kad išfenavęs, sušukavęs, tris minutes palaikytų ringe ir… vėl įkištų į narvą. Paaiškinkite tai Best in Group nugalėtojo vokiečių aviganio šeimininkui, kuris su nuostaba stebi parodomąją šunų-gelbėtojų pasirodymą… Kad ir kokie lozungai būtų skelbiami, šiandienos šou – tik teatralizuoti pasirodymai ir nieko daugiau.

 Teorija pasibaigia tenai, kur prasideda realybė.

 Kai kurie veisėjai registruoja savo terjerus į „darbinę klasę“ vien todėl, kad kartą buvo įleidę juos į dirbtinį urvą. Ir jie tvirtins, kad matė „tikrą darbą“ ir žino ko reikalauti iš šuns kartą pauosčiusio „kraujo pėdsaką“. Tik neklauskite jo kaip ištraukti iš natūralaus urvo lapę…

 Ringo ekspertai irgi žino labai nedaug, arba visiškai nežino apie realų teisėjaujamos veislės darbą, nes retas laikė rankose šautuvą. Bet užtai dvidešimt metų veisė šou-šunis ir pravažiavo su jais tūkstančius mylių vien tam, kad, įlindę į paradinį rūbą, keletą minučių pabėgiotų ringe. Tikriausiai jie ištisomis naktimis kratėsi traukiniais ir automobiliais, nakvojo ne pačiuose geriausiuose viešbučiuose, namo sugrįždavo su taurėmis ir rozetėmis, bet nė karto gyvenime nenuėjo iki už keleto mylių esančių urvų ir nepamėgino į juos įkišti savo „čempioną“.

 Faktiškai parodinės linijos jau atsiskyrė nuo darbinių. Taip atsitiko su daugeliu medžioklinių ir tai dabar jau vyksta su kitomis darbinėmis veislėmis.

 Paskutiniaisiais metais, border-koli ir džek-rasel-terjerų šalininkai pakilo į kovą su AKC už darbinių savybių išsaugojimą. Ir dabar dar galima ringuose pamatyti darbinius borderius ir raselus, bet veisėjų, kurie siekia išsaugoti genofondą ir darbinių šunų veisimo tradicijas, gretos retėja – žmonės palieka šou-ringą. Darbinių kitų veislių dirbančių šunų skaičius artėja prie mulio…

 Dauguma veisti pradeda perskaitę keletą knygų apie veislę ir pirmaisiais metais užsiima tik „rozečių rinkimu“. Jie veisimą nelaiko sistemingu darbu, kergia turėdami vienintelį tikslą – „pasigaminti“ eilinį „nugalėtoją“.

 Turime suprasti, kad puikios darbinės veislės atsirado ne mūsų kaprizų dėka ir jos mums priklauso ne daugiau, kaip bet kas, kas priklauso visam Pasauliui. Mes tik laikini genofondo saugotojai, kurį mums paliko anksčiau gyvenusios kartos. Ir ant mūsų pečių gula atsakomybė išsaugoti jį tokį kokį paveldėjome ir perduoti jį ateinančioms kartoms. Tikri veisėjai tai supranta ir su paveldu elgiasi pagarbiai.

 Veislės standartas gimė ne ringe, bet tenai kur buvo tikras ir naudingas darbas, ir tik tikrame veislei skirtame darbe šuo turi būti vertinamas.

Straipsnis išspausdintas 2008 m. ketvirtame „Mano čempionas“ žurnalo numeryje.

  • Lietuvos Kinologijos Centras