Škotų setris

Škotų seteris (Gordonas) viena tų veislių kurios savo kailiu patyrė kas atsitinka, kai darbas, išvedant veislę, vykdomas sunkiai paaiškinamais veislių kryžminimo viražais. Gordono pradžios pradžia – iuodi ir juodi su įrudžiu paukštiniai šunys, kurie jau XVII a. buvo auginami šiaurinėje Škotijos dalyje. Pačioje XIX a. pradžioje, siekiant užtvirtinti juodą spalvą, jiems priliejo tuo metu egzistavusio juodojo airių seterio, prieš paukštį gulančio spanielio ir blodhaundo kraujų. Vėliau, apie 40–tuosius to paties amžiaus metus, majoras Duglas, Tomas Pirsas, lordas Fenmuras škotus kryžmino su koliu. Eksperimentas nepavyko: snukis pasmailėjo, uodega tapo panaši į kolio uodegą, labai pailgėjo plaukas. Norėdami ištaisyti tuos trūkumus, škotus pradėjo kryžminti su blodhaundais, bet pageidaujamo rezultato nepasiekė. Kailio spalva užsitvirtino, bet nukentėjo eksterjeras: užpakalis susilpnėjo, pasunkėjo pečiai. Bet, nežiūrint šių trūkumų, vienas tokių šunų, Tomo Pirso KENTAS buvo plačiai naudojamas, kaip reproduktorius. Taip plačiai, kad apie 70–tuosius XIX a. metus, praktiškai neliko škotų, kurių gyslose netekėtų jo kraujas.

Sinonimą „gordonas“ škotų seteris gavo nuo vieno iš veisėjų – hercogo Gordono. Jis gyveno XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje ir visą gyvenimą veisė seterius. Hercogo Gordono seterių sėkmė parodų ringuose ir lauko bandymuose buvo įspūdingi, ir tą sėkmę, didžiąja dalimi lėmė hercogo vyriausiojo šunininko Džalbo išmanymas.

1891 metais škotų mylėtojų klubo nariai paruošė ir patvirtino veislės standartą, kuris atspindėjo tuo metu vyravusį tipą: galingus, stambių kaulų šunis. Bet lauko bandymuose, stambūs, galingi, lėti škotai negalėjo lygintis su lengvesniais ir greitesniais airiais ir anglais, jau nekalbant apie pointerius. Todėl greitai veislinis darbas buvo pakreiptas lengvesnių, greitesnių šunų link. Ir šiandien škotų seteris, palyginti su protėviais, ne tokių stambių kaulų, lengvesnis, greitesnis.

Škotų seteris yra mėgstamas dėl ramaus, lygaus būdo, galingos ir nenuvargstančios paieškos, puikios ir tikslios uoslės. Stebint dirbantį škotą, susidaro įspūdis, kad jo veiksmai yra apgalvoti. Gal būt todėl beveik tik jų tarpe, kartas nuo karto, pasitaiko anonsuojantys individai. Dar prie teigiamybių galima priskirti tai, kad jis puikiai jaučiasi gyvendamas lauke.

  • Lietuvos Kinologijos Centras