Veimarineris

Kai kas sako, kad tai prancūziška veislė, kilusi iš „pilkojo Šventojo Liudviko šuns.“ Bet labiau įtikinama versija yra ta, kad tai vokiška veislė, kilusi iš pilkojo vokiečių skaliko, kuris XIX amžiaus pradžioje buvo veisiamas Veimaro hercogo dvare. Jo paskirtis buvo sekti sužeistą žvėrį kraujo pėdsaku. Tikėtina, kad tiems skalikams buvo įlieta pointerio ir Šv. Huberto šunų kraujų. XX amžiaus pradžioje trumpaplaukis veimarineris tampa labai populiariu. Jo ilgaplaukis brolis populiarumu pasigirti negali. Nors darbinėmis savybėmis jie vienas kitam nenusileidžia. 1897 metais buvo įkurtas veislės mylėtojų klubas, o 1925 metais surašomas pirmas standartas. Po didžiosios krizės jo populiarumas auga ir Amerikoje. Amerikonai praktiški žmonės. Pamatę, kad „sidabriniai vaiduokliai“ savyje turi nemažą dozę nepasitikėjimo pašaliniais ir kietą charakterį, pabandė juos panaudoti, kaip policijos šunis. Badymas visiškai pasiteisino ir šiandiena veimarineris tarnauja policijoje neblogiau už pripažintas tarnybinių šunų veisles.

Veimarineris pagal specialybę pradėjo dirbti antroje XIX amžiaus pusėje. Darbe jis nenuilstantis, užtikrintas ir pasitikintis. Bet lėtokas. Su juo medžioja ne tik paukščius. Jis gali surasti, pakelti ir atnešti nušautus kiškį ar lapę. Kaip ir jo protėviai, puikiai seka kraujo pėdsaku. Puikus namų sargas, asmens sargybinis ir kompanionas. Dresūra veimarineriui būtina, kaip ir kantrybė šeimininkui. Bet viską atperka jo efektinga išvaizda ir dar efektingesnė kailio spalva.

Galva ilga, grakšti, proporcinga korpusui. Perėjimas iš kaktos į snukį nežymus. Nosies nugarėlė lygi, kartais su nežymia kuprele. Nosies galas mėsos spalvos su tamsiais kraštais. Nasrai labai stiprūs. Akys ovalios, kiek įkypios, spalva nuo šviesaus iki tamsaus gintaro. Mažų šuniukų akys šviesiai žydros. Ausys aukštai išaugusios, nukarusios, apvalainais kraštais, didokos. Kai šuo susijaudina, ausys lengvai pakreipiamos priekin ir tada jos gula klostėmis. Korpusas stiprus, stačiakampis. Kaklas aukštai pastatytas, stiprus, raumeningas. Ketera ryškiai aukščiau nugaros linijos. Krūtinė plati, nuleista iki alkūnių. Šonkauliai gerai išlenkti. Nugara stipri, raumeninga, vidutinio ilgumo. Kryžius ilgas, kiek nuleistas. Galūnės stiprios, raumeningos. Pėdos galingos, ovalios, pirštai suglausti. Uodega įstatyta aukštokai, ramioje būsenoje laikoma nuleista, judant, aukščiau nugaros linijos nepakelia. Trumpaplaukiams anksčiau būdavo kupiruojama 1/2 ar 2/3 ilgio. Trumpaplaukių plaukas labai tankus, trumpas, prigludęs. Poplaukis negausus arba jo visai nėra. Ilgaplaukių plaukas ilgas ir minkštas, lygus ar lengvai banguotas, ant kojų kelnės. Plaukų spalva būna sidabriškai pilka, rusvai pilka, pelės pilkumo ar tarpinių pilkos spalvos atspalvių. Ūgis patinų 59 – 70 cm, kalių 57 – 65 cm. Svoris patinų 30 – 40 kg, kalių 25 – 35 kg.

Standartas patvirtintas 1992 metais. Jį galima rasti FCI puslapiuose.

  • Lietuvos Kinologijos Centras