Jagdterjeras

 

Nustatyti datą kada atsirado vokiečių medžiokliniai terjerai – neįmanoma. Pirma rašytinė žinia apie juos mus pasiekia iš 1485 metų, kada užsimenama apie mažus šuniukus, kurie žvėrį medžioja po žeme. 1585 metais knygoje „Gentltens s recreations“ ponas Burt-as taip aprašo tuometinius terjerus: „Terjeras – labai mažas šuniukas, kurį naudoja lapių ir barsukų medžioklėse. Jo uždavinys – įlysti į olą, surasti žvėrį ir laikyti jį vienoje vietoje tol kol medžiotojas neprisikas iš viršaus. Šuns lojimas tiksliai nurodo vietą kurioje yra žvėris. Dažniausiai naudojami keli terjerai, kad būtų galima nepavargusiais pakeisti tuos, kurie dirba oloje.“

1800 metais Anglijoje išeina E.Sidenhar-o knyga „Cynographia Britanija“. Joje pirmą kartą duodamas platus terjero aprašymas. „Terjeras labai lengvai praranda pusiausvyrą ir todėl bet kada pasirengęs peštis. Jis labai protingas, apsukrus ir visada ką nors veikia. Gal jis ir neturi buldogo užsispyrimo, bet užtai turi greitą, mirtiną sukandimą, kuriuo uždusina priešininką. Jis nesusimąstydamas neria į olą ir žvėrį arba išveja lauk, arba užmuša vietoje. Jo protas ir nuovokumas leidžia, kaip lygiam su lygiais, varžytis su bigliu ir spanieliu, medžiojant manulus, kiaunes, šeškus ir žiurkes. Jis drąsiai šoka į vandenį ir kaunasi su ūdra. To terjero spalva dažniausiai juoda su įrudžiu, snukis visada rudas. Kartais jis būna su baltomis dėmėmis.“ 1806 m. de Wikiea tapytame paveiksle matome šiurkščiaplaukį foksterjerą, kurio visa konstrukcija; kiek ilgoka nugara ir sunkios V formos ausys, aiškiai rodo giminystę su bigliu. Kaip tik foksterjeras ir yra jagdterjero protėviu.

Apie 1880 metus iš Anglijos į Vokietiją atvežami pirmieji trumpaplaukiai foksterjerai. Bet tik prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, nedidelis skaičius vokiečių medžiotojų pradėjo veisti grynus foksterjerus. Tada ir buvo pabandyta pakeisti jų eksterjerą. Iš Pietų Vokietijos medžiotojų, kurie „foksus“ laikė vien medžioklei, išsiskyrė Rudolf Friesch, Walter Zangeberg, Carl – Erich Grunewald. Po Pirmojo Pasaulinio karo, tie ponai pasiskelbė „grupe medžiotojų“ užsiimančių „sportiniu – parodiniu“ veisimu, jų tikslas išvesti gražų ir po to jau medžiojantį šunį, kuris turėtų būti juodas. Tai „kirtosi“ su didžiosios daugumos parodinių foksterjerų veisėjų nuomone. 1923 m. vieno zooparko direktorius dr. H. Hagebeck-as, Walter-iui Zangeberg-ui padovanojo keturis juodus su įrudžiu terjerus iš grynakraujų standartinių foksterjerų lizdo. Tuos keturis šuniukus ir pavadino pirmaisiais vokiečių medžiokliniais terjerais. Jų vardai: Wervolf, Rauhgraff, Morla ir Nigra. Jie buvo kryžminami su kai kuriais p. Zangeberg-o foksterjerais, kurių jis turėjo virš šimto. Netruko pasimatyti, kad būsimo jagdterjero išvedimas norima linkme neina. Problemų iškilo visokių, o didžiausia ta, kad buvo gauta daug įvairių spalvų ir nepastovių savybių sunų. Bet vistiek, šunų augintojų tarpe netruko pasklisti žinia, kad yra mėginama išvesti naują šunų veislę. Apie tai girdėjo ir skaitė ir dr. Herbert-as Lackner-is – garsus medžiotojas ir veisėjas. Tuo laiku jis stengėsi išvesti medžioklinį šnaucerį. Ta istorija su medžiokliniu terjeru jį sudomino. Jis susisiekė su trimis entuziastais, – medžiokliniai šnauceriai užmirštami amžiams – ir nuo to momento prasideda jagdterjero, kaip veislės gimimas. Apžvelgę nueitą kelią, ponai nutaria, kad atėjo laikas įkurti „vokiečių medžioklinio terjero“ klubą. Klubą įkuria 1924m., o įregistruoja 1926 m. Miunchene. Pirmuoju prezidentu išrenkamas Rudolf-as Friesch-as, o dr. H. Lackner-is imasi veislinio darbo. Jis vokiškai pedantiškai išnagrinėja pirmų keturių juodų su įrudžiu šuniukų kilmę. Ir nustato, kad jų tėvas judas su rudu terjeras, o motina – pilkas foksterjeras, kurios gyslomis teka ir velšterjero kraujas. Buvo nutarta: veisliniame darbe panaudoti velšterjerą ir senąjį anglų terjerą. Prasidėjo geriausių egzempliorių paieška. H. Lackner-is, padedamas pažįstamo angų kalbos profesoriaus, suranda vieną Anglijos veislyną ir, už tiems laikams beprotišką sumą – 600 DM, nuperka senųjų anglų terjerų veislės kalę vardu Forma Baltia. Kalė idealiai atitiko sumanymą: ji kvadratinė su kiek „ištemta“ nugara, gilia krūtinės ląsta, idealiomis galūnėmis, puikiai išsivysčiusi ir su nuostabiu medžiokliniu instinktu. Visas šias savybes ji perdavė savo dukrai Move Baltia. Tuo pačiu laiku, C.-E. Grunewald-as nuperka puikių medžioklinių savybių velšterjerą vardu Forder vom Schutzenrain. Tai buvo nedidelis, tvirto charakterio, labai stiprus ir labai ramaus būdo šuo. Sukergus jį su Move Baltia, buvo gautas žymusis Illo Palatia. Kitas šuo, kurį dr. H. Lackner-is naudojo veisliniame darbe, bet ne tiek plačiai kaip Forder vom Schutzenrain, buvo vardu Helfer Baltia. Su pirmaisiais keturiais egzemplioriais, buvo bandomos ir kitos kombinacijos. Bet galų gale buvo apsistota ties Forma Baltia, Folder vom Schutzerain ir Heifer Baltia, ir tik jie toliau dalyvavo veisliniame darbe.

Išnyko pilkas – baltas foksterjero „dažymas“, o medžioklinės savybės metai iš metų tik gerėjo. To dėka daugėjo naujos veislės gerbėjų ir veisėjų. Susiformavo du požiūriai į naują veislę. Pirmąjį požiūrį atstovavo p.p. dr. H. Lackner-is ir C.-F. Griunewald-as, kurie siekė išvesti universalų medžioklinį šunį, – medžioklėms tiek žemės paviršiuje, tiek po žeme. Antrąjį požiūrį atstovavo p. R. Friesch-as, kuris norėjo kad jagdterjeras (DJT) taptų aršiausiu „urvinuku“ ir šernų siaubu.

Galutiniame rezultate nugalėjo pirmasis požiūris, nauja veislė lėtai bet užtikrintai gausėjo ir vystėsi. Buvo sutvarkyta kilmės knyga ir kergimų registracija. O taip pat surašytas standartas ir bandymų taisyklės. Buvo dedamos pastangos, kad DKH (vokiečių kinologinė sąjunga) veislę pripažintų. Tačiau procesas kliuvo, nes tam priešinosi foksterjerų veisėjai. Tačiau į DC (delegatų komisiją) įėjo nemažas būrys medžiotojų, žymių ir nusipelniusių žmonių, ir jų pastangų dėka, Komisija veislę pripažino. Pirmasis žmogus, kuris pradėjo pildyti veislės registrą, buvo girininkas Gorfert-as.

1932 m. C.-E. Griunevald-as pradeda vesti DJT kilmės knygą – DHSTB. Pradžioje į ją įrašytų šunų skaičius nebuvo didelis, bet duomenys buvo kruopščiai renkami (dalį šunų įrašė net praslinkus gerokai laiko po jų gimimo) ir todėl prarastų duomenų nebuvo daug. Pirma DHSTB išėjo tais pačiais 1932 metais, į ją buvo įrašyti tik 28 šunys. 1933 metais – 72, 1934 m. – 122, 1935m. – 214, 1936 m – 280 šunų.

1934 m. vasario 21 d., Manheime pradeda darbą DJT klubo konferencija, kurios metu iš klubo prezidento pareigų atsistatydina tuometinis prezidentas Rudolf-as Friesch-as. Jis vietoje savęs pasiūlo Herbert-o Lackner-io kandidatūrą. Konferencija kandidatūrą patvirtina ir H. Lackner-is klubo prezidentu išbuvo iki pat savo mirties, iki 1966 metų.

Visos neskaitlingos veislės, kad galėtų savarankiškai funkcionuoti, turi turėti ne mažiau 200 registruotų šunų. DJT skaičius buvo gerokai didesnis ir 1937 m. buvo išleistas pirmasis veislės knygos tomas. Jame buvo surašyta visa informacija, kuri kinologinei visuomenei dokumentuotai įrodė, kad DJT egzistuoja kaip veislė ir pirmiausia – kaip veislė medžioklei.

Už šį darbą, didžiausi nuopelnai tenka C.-E. Griunewald-ui, kuris pedantiškai kruopščiai rinko duomenis apie kiekvieną vadą visoje Vokietijoje. O veisėjai ėjo savo keliu – nuosekliai kūrė veislę medžioklei žemės paviršiuje ir po žeme. Pastangos buvo nukreiptos universalumo link. Buvo siekiama, kad DJT medžiotų manulus, lapes, barsukus, bebrus, šernus, kad eitų kraujo pėdsaku, kad į orą pakeltų vandens paukščius ir išneštų nušautus. Nebuvo lengva surinkti į vieną – uoslę, rišlumą, drąsą, pyktį, meilę vandeniui ir paklusnumą. Šuo turėjo būti tvirtas, vidutinio dydžio (standarto kontekste), trumpu plauku. Spalva medžioklėje neturi lemiamos reikšmės, bet vis tiek stengtasi spalvą konsoliduoti ir margi, geltoni egzemplioriai veisime nedalyvavo. Veisėjai be gailesčio brokavo tuos, kurie neturėjo bent vienos iš minėtų darbinių savybių ir pasiekė labai daug, nežiūrint į tai, kad visoje Europoje jau vyko karas. Veislės populiarumas buvo toks, kad paklausa viršijo pasiūlą. Tačiau veisėjams tai neapsuko galvų – veisliniame darbe dalyvavo tik sėkmingai griežtą veislės testą praėję šunys. Tikslu nebuvo gausumas. Tikslu buvo kokybė.

1941 m. veislės knygoje buvo 3000 šunų. Nežiūrint karo, keliolika atkakliausių veisėjų įsigudrino pravesti darbinių savybių patikras. C.-E. Griunewald-as, specialiai veisėjams, išleidžia katalogizuotas veislinio darbo rekomendacijas, apimančias 1941-42 ir 1943-44 metus. Bet 1945 metų Vokietijos katasrtofa neaplenkė DJT. Dalis šunų, užrašų ir dokumentų apie DJT ir dalis H. Lackner-io ir C.-E. Griunewaldo darbų dingo.

Po karo, tik 1947 metų balandžio 8 dieną, 17 val., Salzhauzen-e įvyksta DJT klubo konferencija. Prezidentu perrenkamas daktaras Lackner-is ir padalintoje Vokietijoje nedidelės veisėjų grupės, pradeda veislės atstatymo darbus: veisia, dresuoja, testuoja. Entuziastai susiduria su didžiuliais, pokariui būdingais sunkumais, – tik 1953 m. gegužėje išeina veislės knyga, apimanti 1946 – 49 metus. Įsteigiami klubo padaliniai Vokietijos žemėse, peržiūrimos ir išleidžiamos naujos veislinio darbo, testų, bandymų ir varžybų taisyklės. DJT sparčiai plinta ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir Rytinėje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje. Lenkijoje, Skandinavijoje ir kitur. Ir visur jagdterjeras demonstruoja medžioklinio šuns klasę.

Lietuvoje pirmi jagdterjerai pasirodė XX a. 8 dešimtmečio pradžioje. Juos entuziastai vežė iš Rusijos ir Varšuvos bloko šalių. Pirmi DJT eksterjeru neblizgėjo. Kai kurie buvo aiškiai brokuotinos psichikos, bet dirbo visi. Kainavo jie tiems laikams nemažus pinigus ir niekas nesiruošė laikyti egzotą dėl egzoto. Jie turėjo dirbti ir atidirbti investicijas. Ir jie dirbo. Bebrų, lapių, usūrinių kailių kainos buvo tokios, kad gerai dirbantis jagas kartais save atpirkdavo per vieną išvažiavimą į gamtą. Tuometinė Lietuva priminė Šiaurės Ameriką aukso karštligės laikais. Tik čia visi ieškojo urvų, kasė ir gaudė kailius. Tai labai pasitarnavo veislei. Veislė konsolidavosi, darbinės savybės jokių abejonių nekėlė. Ir kai, po kurio laiko iš Rytų Vokietijos, kaip ekspertas, į Respublikinę medžioklinių šunų parodą, atvažiavo vienas iš veislės „tėvų“ p. Šileris, – nustebo ir jis, ir mūsų ekspertai. Pasirodė, kad bendras veislės lygis yra labai geras, o kai kurie egzemplioriai prilygsta geriausiems Vokietijos šunims. Kaip atsitiko, kad iš vidutinės pradinės medžiagos gavosi geras produktas? Štai čia ir susiduriame su dažnai neįvertinamu dėsningumu: individo eksterjero ir jo gebėjimo atlikti darbą sąveikų visuma. Geras eksterjeras yra pagrindinis organizmo funkcionalumo garantas. Šuo, su ryškiais eksterjero nukrypimais, niekada nesugebės atlikti taip ir tokio darbo, kokį atliks šuo be trūkumų. Tais laikais veislinės medžiagos kiekis buvo ribotas. Kad ir iš kur ji buvo vežama, išeities taškas vis tiek buvo Vokietija. Į Lietuvą papuolę šunys, buvo artimesni ar tolimesni giminės. Pasirinkimo nebuvo, jie buvo kergiami. Gavosi klasikiniai linijiniai kergimai, kurie ir užtikrino gerus rezultatus. Ir nereikia užmiršti, kad kas dveji metai, veislės specialistai iš Rytų Vokietijos, prieš respublikines parodas pravesdavo seminarus ir aiškindavo koks, ir kodėl toks turi būti DJT. Tokios pamokos buvo neįkainuojamos. Pavyzdys: atsitiko taip, kad laikotarpyje tarp respublikinių parodų, vienas atvežtinis patinas, priklausęs įtakingam žmogui, buvo intensyviai naudojamas veisime. Atvažiavo vokiečiai ir prieš seminarą tas patinas jiems buvo pristatytas kaip pats pats…, o šie, pastatė jį ant stalo ir visiems išaiškino, kad jis veislės brokas, ir apie jokį kergimą net kalbos negali būti.

Užgriebiau tik pačią jagdterjero kelio Lietuvoje pradžią. Pasikeitė žmonės, pakito sąlygos, bet liko nepakitęs noras turėti gražų, stabilios psichikos, universaliai dirbantį šunį. O tai priklauso nuo visų veisėjų pastangų, jų objektyvumo ir reiklumo. Protekcionizmas ir subjektyvumas – dalykai beveik neišvengiami, bet jie turi būti proto ir pagaliau padorumo ribose. Veislė niekada neprogresuos, jeigu veislinis darbas bus „pakabintas“ ant vieno ar keleto, tegul ir gerų šunų ir – dar blogiau- jei ant menamų autoritetų. Panašios, kaip kadais su „pačiu pačiausiu,“ istorijos pasitaiko ir šiandien. Vienos parodos metu, vertinant kalaitę, kai šeimininkas išgirdo, kad ji įvertinama „labai gerai“, kartu su jį atlydėjusiu draugu šoko aiškinti, kad ji – tokio tai patino duktė!!!, kad respublikinėje parodoje ją „puikiai“ yra įvertinęs to patino šeimininko draugas!!!, o mums tik reikia žvilgtelt į jos dokumentus, kur viskas aiškiai parašyta! Kadangi niekada nesistačiau jagdterjerų superžinovu, nutariau, kad per daug paraidžiui suprantu standartą, todėl tą žmogų, kartu su jo turtu, mandagiai išlydėjau iš ringo su palinkėjimais… Jei kas sako, kad štai stovi pasaulio čempiono vaikas!!!, jūs turite vienintelį teisingą atsakymą: tai tik čempiono vaikas, kuris gali niekada ir neprilygti tėvui. Net patys geriausi patinai, kartas nuo karto, duoda broką. Vaikų kokybę atspindi ne tėvų, bet pačių vaikų nuopelnai.

Ir pabaigai keli žodžiai apie rudus jagdterjerus. Negali sakyti kad visiškas neišmanėlis, viename fprume, “statydamas į vietą” oponentus, paskelbė: “Lietuvoje rudi jagterjerai senai išnaikinti genetiškai. Ko čia daugiau – neišmanymo ar noro eilinį kartą pasidemonstruoti – rinktis jums. Rudų jagdterjerų buvo, pasitaiko dabar ir pasitaikys ateityje. Škotų seteriai savyje veisiami jau šimtas metų ir tai, kartas nuo karto, lizduose pasitaiko šokoladiniai šuniukai. Ruda jagterjerų spalva nepageidautina, bet tai ne argumentas gerai dirbančių tėvų rudukus ignoruoti ir skelbti, kad jie ir jų šeimininkai – visuotinis blogis.

A. Dziadas

STANDARTAS

Išvaizda – iš pažiūros jagdterjeras sukuria stipraus, ryžtingo, budraus ir bebaimio šuns įvaizdį. Jis ištvermingas, žaismingas, reikalingas aktyvaus gyvenimo. Skeletas stiprus, muskulatūra puikiai išvystyta, formatas, kaip vokiečiai sako, – sutrumpintas stačiakampis.

Galva – sausa, perėjimas iš kaukolės į snukį tolygus, snukis nedaug trumpesnis už kaukolę, skruostikauliai pastebimi, nosies veidrodėlis juodas, rudų – tamsiai rudas.

Dantys – formulė pilna, stambūs, stiprūs, skandis žirkliškas.

Ausys – trikampės, vidutinio dydžio, nulinkę galiukai „žiūri“ į išorinį akių vokų kampą, įstatytos akių linijoje arba kiek aukščiau.

Akys – mažos, tamsiai rudos, giliai įsodintos, vokai prigludę.

Kaklas – raumeningas, stiprus, vidutinio ilgumo, pastatymo kampas ~ 450 .

Ketera – ryški.

Nugara – lygi, stipri, vidutinio ilgumo.

Juosmuo – trumpas, raumeningas.

Kryžius – lengvai nuolaidus, raumeningas.

Ūgis ir svoris – ūgis šunims ir kalėms vienodas – 33 -40 cm; svoris šunų – 8-9, kalių – 6.8-7.7 kg.

Plaukų danga – plaukas tankus, tiesus, šiurkštus, prigludęs. Gyvenantys lauke, žiemą išsiaugina pavilnę.

Spalva – pagrindinė – juoda su įrudžiu; gali būti ir ruda su įrudžiu. Bet kartas nuo karto lizduose pasitaiko gelsvai rudų, rausvų (panašios spalvos kaip airių seterio) ir net pilkų.

(Išsamus standartas – specializuotuose puslapiuose).

  • Lietuvos Kinologijos Centras