Veisimas

Šios vokiečių aviganių veisėjų taisyklės veislės pradininko – Makso fon Štefanico – parašytos daugiau kaip prieš 100 metų, tačiau jų taikymas praktikoje toli gražu neprarado aktualumo ir mūsų dienomis, kas įrodo jų autoriaus genialų įžvalgumą.

Jos – universalios.

Maksas fon Štefanicas

Auksinės“ vokiečių aviganių veisėjų taisyklės.

1. Veisk šią veislę iš meilės jai, savo džiaugsmui ir malonumui, bet niekada dėl naudos, nes tuomet tu smarkiai suklysi savo apskaičiavimuose. Siek to, kad tavo augintiniai ir jų jaunimas kaip galima dažniau ir ilgiau būtų šalia tavęs, užsiiminėk su jais kaip galima daugiau, suteik jiems daugiau laisvės ir judėjimo, sek jų fizinį vystymąsi. Veisimui tinkami tik visiškai sveiki, turintys stiprius nervus vokiečių aviganiai. Tavo šuo taps tikru vokiečių aviganiu, reikalingu mūsų tarnybiniams – apsaugos tikslams, jeigu jis bus priimtinas ne tik savo aplinkoje, tavo šeimos rate, bet ir kai jis bus tampriai susijęs su kita siela, tuomet tu pajausi pilną ir tikrą džiaugsmą ir įgysi pilną teisę daug žadančiam veisimui, teisingam ir naudingam savo šuns panaudojimui ir darbui su juo.

2. Nuolatos prisimink, kad vokiečių aviganių veisimas turi būti išskirtinai veisimas tik visuomenei naudingo šuns, ir tegul tau prieš akis stovi ši užduotis: šuo su geromis galimybėmis, noriai dirbantis ir su idealiu korpusu.

3. Siek aukščiausio veislės tobulinimo – nesivaikyk didelio korpuso, kenkiančio tavo veislinių egzempliorių sveikatai ir gyvybingumui, visada galvok apie ateitį, o ne apie savo asmeninę naudą.

4. Stenkis veisti ne „nugalėtojus – čempionus“, o šunis, galinčius pagerinti bendrą veislės lygį, tobulinant ir įtvirtinant gerąsias savybes, sušvelninant arba visiškai išnaikinant trūkumus. Visiškai nėra jokios „būtinybės“ kiekvieną šunį naudoti veisimui, tik pripažintus tinkamais šiam tikslui.

5. Kalę, tavo būsimo veislyno pagrindą, pasirink iš stiprios, apmokytos giminės, ir parink jos kergimui atitinkamą patiną. Parodų nugalėtojai ir prizininkai ne visuomet yra geriausi ir patikimausi atstovai veisliniams tikslams, ypatingai kalės: atranka duoda geresnę garantiją.

6. Pasirenkant porą veisimui reikia atsižvelgti į kraujus, bendrą sveikatos būklę, eksterjerą, charakterį, dresuotę ir tinkamumą darbui (tam patinas nebūtinai turi būti taip pat tavo nuosavybė). Silpnos nervų sistemos ir bailūs šunys netinka veisimui, o taip pat persirgę ligomis su pasekmėmis (maras, rachitas). Sveiki, gerose sąlygose užauginti šunys turi stiprius, sveikus žandikaulius, gerą glotnų kailį, aiškias, švarias akis ir gyvą, trykštantį gyvenimo džiaugsmu elgesį ir charakterį.

7. Veisk tik kilmingus, gerų kraujų šunis, labai nesižavėk imbridingu, pilnai pakanka, jei giminingumas sieks 4 ar 5 kartas. Naudoti artimesnį giminingumo ryšį palik labiau patyrusiam veisėjui, kuris gali spręsti, ar galima laukti, naudojant tokį giminingumo ryšį, naudojamų veisimui šunų teigiamų savybių įtvirtinimo, ar atvirkščiai – trūkumų, esančių kraujuose ir aiškiai nepasireiškiančių pas tuos reproduktorius. Jeigu tu pats dar nesi pakankamai susipažinęs ir nesi tikras, parinkdamas reproduktorius, kreipkis į savo rajono asmenį, atsakingą už veisimą.

8. Atkreipk dėmesį į tai, ar ryškiai išreikšti tavo reproduktorių lytiniai skirtumai, patinai, panašūs į kales ir kalės, primenančios patinus, veisimui netinkami, ūgiu ir kaulingumu abu reproduktoriai turi būti panašūs. Nukrypstantys nuo vidutinio dydžio egzemplioriai (60 – 65 cm patinams ir 56 – 61 cm kalėms) netinkami, blogi reproduktoriai. Veisimui naudok nelabai senus ir nelabai jaunus šunis, patinai, tinkantys veisliniam darbui turi būti ne jaunesni nei 2 metų, (tam momentui jie jau būna gerai fiziškai išsivystę); kales galima naudoti dviem mėnesiais jaunesnes. Jaunesni šunys neturi būti veisiami. Baigiantis 8 metams, patinų sugebėjimas daugintis mažėja, o pas kales ir dar truputį anksčiau. Visų pirma nesivaikyk „super kergimo“ su čempionu tik todėl, kad šis gavo prizą. Čempionas buvo geriausias tik toje parodoje. Visas blogumas yra tame, kad mūsų veisėjai rūpinasi ne ateitimi, kaip pasakyta šių taisyklių 3 punkte, o savo asmenine nauda, savo žudančiais egoistiškais jausmais, palikdami kalei – motinai maitinti visą vadą, dažnai siekiančią 10 – 12 vienetų. Tuo jie beprotiškai išsekina motiną ir palieka veisimui silpnus palikuonis, išleisdami iš akiračio pagrindinį šunininkystės tikslą – tarnauti ne savo kišenei, o visuomenei ir valstybei. Savo egoizme veisėjai užmiršta, kad šuo toks pat gyvas organizmas, jaučiantis fizines ir moralines kančias, bet, nemokėdamas kalbėti, negali pasakyti: „bepročiai, sustokite, nežlugdykite mūsų ir veislės, nebūkite savanaudžiai, juk mes atsidavusiai ir ištikimai jums tarnaujame. Pagalvokite nors kiek ir apie mus, nekimškite sau kišenių mūsų organizmų išsekimo sąskaita, o tai reiškia, ir kenkiant mūsų veislei. Jeigu teisėjai parodose žemai mus vertina, tai nieko nekaltinkite, išskyrus save, juk ne mes jums buvome svarbūs, o jūsų siauri egoistiniai tikslai“. Nesumenkinkime savęs mes, žmonės, aukščiausi sutvėrimai, ir įsiklausykime į išmintingas fon Štefanico taisykles mūsų mylimo reikalo – tarnybinės – apsauginės šunininkystės naudai.

9. Iš anksto pasirūpink patinu, o ne tada, kai jau kalei prasiėjo ruja. Taip pat iš anksto susitark su patino savininku dėl savo kalės kergimo. Baigiantis 8 savaitei užregistruok vadą veislės knygoje, parinkęs šuniukams tinkamus vardus, ir niekada neatiduok šuniukų be kilmės dokumentų. Jeigu pavadinime sakoma „vokiečių aviganių veisėjams“, tai tik dėl to, kad fon Štefanicas, kaip vokiečių aviganių draugijos pirmininkas Miunchene, savaime suprantama, galvoja ir rašo tiktai apie savo mylimą, išbandytą, nuodugniai ištirtą veislę, bet tai visai nereiškia, kad savininkai, veisiantys kitos veislės šunis, turi ignoruoti šias taisykles. Atvirkščiai! Šios taisyklės parašytos aistringo mylėtojo, kinologo nuo galvos iki kojų, neginčijamo autoriteto (30 – ties metų rezultatas – 30 metų veisėjo darbas), su kurio nuomone skaitosi visa Vakarų Europa, visos draugijos ir klubai. Jos atneš neabejotiną naudą kiekvienam, kas su jomis susipažins ir jas naudos. Jeigu mūsų veisėjai laikytųsi fon Štefanico taisyklių, tai blogų įvertinimų procentas parodose išnyktų.

10. Atidžiai sek rujos pradžią, pačią kalę, sukergus su patinu, saugok ją visą rujos laikotarpį. Sena arabų patarlė sako: „Saugoti rujojančią kalę tūkstantį kartų sunkiau, negu visą maišą blusų“. Atsitiktiniai, nepageidaujami, netinkami susiporavimai su rujojančia kale visada įmanomi. Visų pirma, nebandyk nuslėpti tokio nelaimingo įvykio. Mūsų veisime būtinas visiškas pasitikėjimas, todėl stenkis, kad tas pasitikėjimas nesusvyruotų. Jeigu tavo grynakrauję kalę sukergė kitos veislės patinas, tai vada laikoma negrynaveisle ir negali būti įtraukta į veislės knygą. Atidžiai rašyk savo veislyno knygą, kurion įtrauk visus atsitikusius įvykius. Vėliau iš jos turėsi naudingos informacijos.

11. Neuždelsk kergimo momento, tikėdamasis daugiau patinėlių – tai prietarai, kurių pasekoje būna silpnesni šuniukai, taip pat gali būti praleistas sėklos priėmimo laikas. Be to, reikalingos vis dėl to ir kalės. Kerk savo kalę tik tuo atveju, jei ji tikrai sveika, o tavo veislyne nėra nei maro, nei užkrečiamų odos ligų. Nepriklausomai nuo aplinkybių įsitikink, ar tavo kalė neturi makšties kataro, pasikviesk specialistą, veterinarijos gydytoją. Vieno kergimo pilnai pakanka.

12. Silpnos ar nesveikuojančios kalės nekerk. Stiprią ir tvirtai sudėtą, sveiką kalę galima kergti du kartus per metus, bet ją reikia ypatingai saugoti nėštumo metu. Nutukę šunys veisimui netinkami, jie dažnai nesusikergia.

13. Kalės nėštumas darosi pastebimas tik nuo penktos savaitės, taigi stebėk ją, leisk pakankamai judėti, bet nenuvargink. Maitink ją gerai ir sočiai. Prieš kergimą ir likus 14 dienų iki šuniavimosi duok vaistų nuo kirminų, dėl to pasitark su gydytoju ir įsigyk pagal veterinarijos gydytojo receptą, nesinaudok rekomenduotomis naminėmis priemonėmis. Neužilgo iki šuniavimosi išmaudyk ją vonioje su lizoformu ar kreolinu, kad šuniavimosi metu neturėtų parazitų. Paprastai kalė gimdo 62 – ą dieną.

14. Šuniavimuisi geriausia paruošti dėžę su paklotu. Pastatyk ją sausoje vietoje, kad nebūtų skersvėjų. Užsigrūdinusi kalė sėkmingai gimdo gerai paruoštoje būdoje netgi žiemą. Užsigrūdinusi vada kur kas geriau už silpnus netikėlius. Pripratink kalę iš anksto prie šuniavimosi vietos.

15. Netrukdyk kalei šuniavimosi metu, daugumoje atvejų viskas būna gerai. Kraštutiniu atveju pakviesk veterinarijos gydytoją. Be jokių atsikalbinėjimų išprašyk visus pašalinius, kitus šunis ir katinus. Praėjus kelioms valandoms po šuniavimosi arba sekantį rytą būtina kalę – motiną išvesti pasivaikščioti, o tuo metu nuodugniai apžiūrėti šuniukus. Silpnus ir nevykusius būtina tuoj pat sunaikinti. Parodyk savo vadą patyrusiam specialistui – veisėjui ir klausk reikalingų patarimų.

16. Šuniukų maitinimo periodu maitink kalę labai sočiai: mėsa, avižine koše, šviežiu pienu, mineralų priedais. Niekada staigiai nekeisk mitybos, kiekvieną dieną apžiūrėk kalės spenius, stebėk jos virškinimą. Kol kalė maitina, ji pati rūpinasi savo lizdo švara, vėliau šią pareigą turi perimti veisėjas. Guolio, taip pat kalės bei šuniukų švara labai svarbu, norint išvengti parazitų. Jei jų atsiras – bėda: šuniukai silpsta, atsilieka jų augimas bei vysymasis, darosi neatsparūs įvairioms ligoms. Švara taip pat būtina, norint apsaugoti šuniukus nuo kirminų: žiūrėk, kad kalė nesituštintų patalpoje, kur yra šuniukai. Neužilgo po gimimo reikia žirklėmis nukirpti pridėtinius pirštus ant galinių šuniukų kojų, jei tokių yra.

17. Jeigu pas kalę ima mažėti pieno, nuo trečios savaitės pabaigos galima pradėti primaitinti šuniukus žalia mėsa, bet geriau palaukti iki penktos savaitės. Be mėsos vėliau primaitink skysta avižine sriuba ar mėsos buljonu. Kol kalė pati maitina, jokio kito pieno šuniukams neduok. Baigiantis šeštai savaitei šuniukus reikia atskirti nuo kalės ir maitinti 5 – 6 kartus per dieną, o kalę leisti pas juos tik nakčiai, o vėliau visai nebeleisti. Palaipsniui didink mėsos normą, pratink prie karvės ar ožkos pieno, ir visą laiką naudok mineralų priedus. Besibaigiant septintai savaitei, taip auginti, išmokyti savarankiškumo, šuniukai bus labai tvirti, o baigiantis aštuntai savaitei juos jau galima atiduoti. Kalę paskutinėmis dienomis prieš pilnai atskiriant nuo šuniukų reikia maitinti kaip galima mažiau, spenelius apiplauti vandeniu su actu ir leisti jai kuo daugiau judėti gryname ore.

18. Jeigu, taip prižiūrint, visa vada ar koks šuniukas blogai vystosi (būtina reguliariai sverti visus šuniukus), kailis nelygus ar šuniukas nejudrus, dažnai cypia, pavargęs – kvieskite veterinarijos gydytoją. Gal būt, šuniukai turi kirminų; jeigu vada yra stipri, reikia palūkėti su priemonėmis nuo kirminų ir leisti šuniukams paaugti. Nenaudok jokių priemonių savo nuožiūra, tinkamą gydymą turi skirti tiktai gygytojas. Kai šuniukai ims savarankiškai išlipti iš guolio – laisvai leisk jiems tai daryti – oras, šviesa, saulė, žaidimai ir judėjimas jiems labai naudingi, jiems tai – viskas. Pasirūpink suplūktu ir sausu gruntu bėgiojimui, kad jie galėtų laisvai dūkti. Poilsiui skirk vietą ne pačioje saulės atokaitoje, pratink prie reguliaraus maitinimo, prie švaros, po valgio išnešk juos ant žolytės nusilengvinti. Bet kuriuo atveju, savo elgesiu su šuniukais, pasitikėjimu jais užsitarnauk jų meilę ir pasitikėjimą tavimi, tuo padėdamas pamatus naudingam, tokiam, kokio reikia, vokiečių aviganiui.

  • Lietuvos Kinologijos Centras